III.Katastrofos. “Ugnies“ planeta

Nuo Žemės planetos formavimosi pradžios prieš 4,5 mlrd metų, jai teko pergyventi serijas globalių katastrofų. 250 mln metų atgal eilė galingiausių ugnikalnių vos nesunaikino visą Žemės gyvybę. Tai buvo pats didžiausias gyvūnų išmirimas Žemės istorijoje. Bet be šios katastrofos žmonija čia niekada negyventų. Šita istorija – tai ugnies planetos istorija.
Sunku įsisąmoninti tokį grandiozinį laiko tarpą ir grandiozinius įvykius. Kad geriau parodyti įvykių perspektyvą, galim visą gausią Žemės istoriją iki dabar suspausti į 24 val paros laikrodžio laiką.
Tokiu būdu 10 val 40 min vakaro, arba 250 mln metų atgal visos gyvybės rūšys mūsų planetoje atsidūrė ant išmirimo ribos. Tai buvo Permo periodas. Tai buvo mirtinos, viską naikinančios grandininės reakcijos laikas. 95% visų augalų ir gyvūnų, jūrose ir žemynuose dingo visiems laikams. Tai buvo toks dramatinis procesas, koks tik galėjo įvykti gyvybės istorijoje, tuo pačiu pakeitęs evoliucijos procesą. Mes gyvuojam dėka tų 5% likusių gyvų organizmų ir augalų, prisitaikusių ar pergyvenusių tą didžiulę kaitrą.
Kas atsitiko ir kodėl ? Tai paslaptis, kuri jaudina mokslininkus ir kurie pusė amžiaus atgal aptiko tų laikų pėdsakus. Tai būtina sužinoti, kad geriau suprasti gyvybės evoliuciją.
Pietų Afrikos įduboje Karl buvo analizuojamos gyvūnų, gyvenusių dar prieš dinozaurus  liekanos. Čia egzistavo pilnai stabili ekosistema. Nedideli mintantys augalais gyvūnai – diiktadonai . Lygumose ganėsi karvės dydžio žolėdžiai – dicinodonai.
Virš 150 mln metų iki terenozauro  gyveno mėsėdis plėšrūnas gorgonopsas. Ir visi jie išnyko. Kas juos nužudė ?
Aukščiau minėtos Afrikos įdubos nuogulinės uolienos atskleidžia paslaptį. Apatiniuose sluoksniuose žalios ir mėlynai pilkos uolienos, kas charakterizuoja labai drėgną klimatą. Bet aukščiau visiškai kitas vaizdas. Uolienos raudonos, kas patvirtina, kad įvyko staigus atšilimas ir sausra. Taip pat čia jau neberandama gyvybės pėdsakų. Tokia raudona mirtina zona randama visame pasaulyje. Tai patvirtina globalų kataklizmą, kai temperatūra pakilo 20 laipsnių.

Prieš 250 mln metų įvykęs temperatūros šuolis pakeitė evoliucijos eigą mūsų planetoje. Tokį kataklizmą galėjo iššaukti tik kažkoks ypatingas įvykis ar procesas, tik kažkas nežemiško. Gal asteroidas kuris pakėlė į atmosferą 7 milijardus tonų dulkių, kurios uždengė saulę, sunaikino augalus ir privedė prie mitybos grandinės  kolapso  ir sekusio gyvūnų išmirimo. Tai galėjo trukti dešimtmečius. Bet tų laikų akmenys pasakoja ką kitą. Masinio išmirimo laikų grenlandijos akmenų tyrimas parodė kad išmirimas įvyko ir sausumoje ir jūrose, bei davė daug aiškesnį ir detalesnį vaizdą kas atsitiko. Asteroido atveju išmirimas turėjo įvykti keletos dienų ar savaičių laikotarpyje. Tačiau iš tikrųjų tai įvyko palaipsniui 100 tūkst. metų bėgyje. Per ilgai, kad tai būtų meteoritas. Išmirimo priežastimi turėjo būti kas tai kitkas. Geologai įsitikinę, kad katastrofa įvyko giliai po žeme. Vulkanai  – įpatigos griaunančios jegos gamtos reiškinys. Jie neįsivaizduojamos galios pasisėmę planetos viduje, iššauna išlydytą akmens masę ir toksines dujas aukštai į atmosferą.
1975 metais Rusijoje vulano Tolbačik  pelenų stulpas buvo toks didelis, kad buvo lengvai pastebimas iš kosmoso. Tačiau 250 mln metų atgal išsiveržimai buvo daug galingesni. Pasekmių pėdsakai randasi rytų Rusijoje – Sibire. Tai taip vadinami Sibiro trapai , tokie esantys tik čia, nes didžiausi per visą Žemės geologinę istoriją. Susiformavo iš Jūros dydžio – milijonų kūbinių metrų magmos. Toks išsiveržimas vadinamas plynaukštės-bazaltiniu  arba vulkanine plynaukšte. Tokiu būdu išsiliejusios lavos plotas buvo JAV  ploto ir apie pusantro km storio.
Dabar Islandija  yra pati aktyviausia geologinė vieta pasaulyje. Palyginus nežymus 8 mėn trukęs 1783 metų bazaltinis išsiveržimas čia suformavo atitinkamą plynaukštę. 27 km ilgio krateris mėtė į 1200 metrų aukštį lavos fontanus. Bet tai smulkmena palyginus su buvusiu Sibiro išsiveržimu. Lava palyginus netoli slenka, pelenai toliau skrenda, bet visų didžiausius pakenkimus gyvybei daro išsiveržusios dujos. Didelis ir mirtinas anglies dvideginio kiekis, atmosferos drėgmėje ištirpusi sieros rūgštis ir rūgštiniai lietūs  graužia beveik visas gyvybės formas ir maisto grandinė nutrūksta. Dalis sieros rūgšties smulkių lašelių pasilieka atmosferoje, atspindi saulės spindulius ir atšaldo planetos paviršių. Po karščio seka šaltis. Tokiu būdu Sibiro trapai formavosi beveik pusė milijono metų ir padengė 5 mln kv. km plotą. Tai 200 tūkst kartų daugiau negu 1783 m Islandijos išsiveržimo metu.

Grenlandijos akmenys rodo kad visų pirma pasikeitė augalų struktūra. Įsibėgėjo mutacijos  siekiant prisitaikyti prie kintančio klimato. Augalų lapai sugeria anglies dvideginį per apačioje lapo esančias poras. Kadangi šių dujų buvo labai daug, suakmenėjusiuose tų laikų lapuose rastas žymus tų porų sumažėjimas. Dėl to pačio anglies dvideginio padidėjimo 20 kartų daugiau negu dabar yra, įvyko globalus atmosferos šilumos šuolis. O tai iššaukė lietaus zonų pokyčius. Pusiaujo  zonose sumažėjo lietaus. Klestintys Afrikos pelkėti laukai virto nevaisinga dykuma. Bet tai dar ne viskas. Nukentėjo ir okeanų augalija bei gyvūnija. Grenlandijos akmenys su gražiais auksu spindinčiais kristalais rodo, kad vandenyne nebuvo deguonies ir susiformavo spindintis peritas. Taigi išaiškėjo kad deguonies nebuvimas okeanų vandenyje iššaukė vandens gyvybės žūtį. Bet kodėl tiek daug gyvybės išmirė ? Gylumoje išsivystė purpurinės  spalvos bakterijos, gyvenančios kur nėra deguonies ir išskiriančios sieros vandenilį, o jo dėka susiformavo kvepiantis supuvusiais kiaušiniais ružavas vanduo ir peritas. Toks vanduo – nuodai visoms deguonimi kvėpuojančioms gyvybės rūšims.
Koks galingas ir globalus procesas galėjo pašalinti deguonį iš didžiulių okeanų ? Turėjo sustoti vandens cirkuliacija. O ji vandenynuose sustojo dėl Sibiro trapų bei atmosferos ir vandens įkaitimo apie 10 laipsnių. Tai nužudė trečdalį gyvybės. To neužtenka, dar vandenynų dugne liko žudikas kuris nužudė likusią gyvybės dalį.

Per 5 tūkst metų išmirė 70% visos gyvybės. Dar viena išmirimo banga su temperatūros padidėjimu įvyko dėl metano  – 20 kartų galingiau veikiančio šiltnamio efektui negu anglies dvideginis.
Giliai vandenynuose, mažiausiai išnagrinėtose vietose glūdi dideli klodai metano hidrato . Tai vandenyno dugne užšaldytos dujos. Dabartiniu laiku yra apie 3 milijardus tonų šios medžiagos. Jis labai jautrus šilumai. Keliu laipsnių atšilimas gali išprovokuoti metano išlaisvinimą, ir galingo šiltnamio efekto grandininę reakciją. Tai ir atsitiko antrojoje išmirimo bangoje 250 mln metų atgal. Bendroje sumoje temperatūra padidėjo 20 laipsnių. Adaptuotis tokiomis sąlygomis dauguma gyvybės rūšių negalėjo.

Visos evoliucijos perspektyvoje tai buvo tik pradžia. Vienos rūšys išmirė, tačiau kai kurios rūšys gavo šansą užimti jų vietą. Tai nedidelės gyvūnų rūšys gyvenančios žemės urvuose – Cinodontai . Jie buvo skanėstas garganopsams, kurie išmirė. O deginantis karštis urvus sunkiai pasiekia. Požeminės šaknys ir gumbai aprūpindavo maistu ir skysčiais. Pietų Afrikos įduboje Karl paleontologai  padarė svarbų atradimą. Rado Cinodonto liekanas, kurie evoliucijos  eigoje vienoje iš šakų išsivystė į žinduolius . Yra už ką dėkoti cinadontams. Jei jie neišgyventų tai nebūtų žinduolių ir tikriausiai nebūtų mūsų.
Tokiu būdu ketvirtis milijardo metų atgal išgyveno tik keletas ekosistemų ir keletas gyvūnų rūšių. Vienok tokia katastrofa gali įvykti vėl. Išsiveržimai kaip Islandijoje 1783 metais, įvyksta maždaug kas 20 tūkstančių metų. O panašiai kaip Sibiro trapai – dar rečiau, kas keletą ar keliolika milijonų metų, bet vis tik atsitinka. Sunku pripažinti kad gali įvykti toks viską griaunantis išsiveržimas. Ir žmonijai su visomis šiuolaikinėmis technologijomis nėra kuo apsiginti. O be to dar gali grėsti ne tik gamtiniai reiškiniai, bet ir žmonijos sukurta nuosava ekosistema. Žmonijos veiklos rezultate išmetamas anglies dvideginis katastrofiškai veikia mūsų ekosistemą. Mes potencialiai galim išmesti 2 ar 3 tūkstančius gigatonų anglies dvideginio per sekančius pora šimtų metų. Sibiro trapai išmetė panašų kiekį per tūkstančius ar milijoną metų. Dėl to baisu pagalvojus kad gali atsitikti panaši katastrofa. Mūsų atmosfera jau šyla. Mokslininkai perspėja kad netolimoje ateityje gali įvykti grandininė atšilimo reakcija kaip buvo praeityje. Įvertinant tokį žmonijos teršimo mastą ir kad didžiuliai klodai metano (hidrato formoje) guli vandenynų dugne – tokio masto mūsų išprovokuota katastrofa pilnai reali. Lieka klausimas – kap greitai ji gali įvykti?

Geologinė (tradicinė) laiko skalė

Geologinė laiko skalė
Geologic Clock with events and periods

Catastrophe TV series

Evoliucija

Evolutionwiki

II.Katastrofos. “Sniego Gniūžtės“ planeta

Žemės planeta gimė 4,5 milijardo metų atgal. Sunku įsivaizduoti tokį ilgą laiko tarpą. Kad geriau parodyti įvykių perspektyvą galim visą gausią Žemės istoriją iki dabar suspausti į 24 val paros laikrodžio laiką.
Tokiu būdu po 2 min į Žemę įsirėžė atkeliavusi iš kosmoso kita proplaneta.  Iš susidūrimo nuolaužų susiformavo Mėnulis. Ketvirtą ryto atsirado pirmoji primityvioji gyvybė. Sekančius 3 mlrd metų bakterijos apsigyveno visuose okeanuose. Apie 8 val kontinentus supo vandenynai ir seklios jūros kuriose jau visur kirbėjo paprasčiausios bakterijos.

8 val 27 min vakaro t.y. 650 mln metų atgal įvyko katastrofa – temperatūra nukrito žemiau nulio, Žemė užšalo ir paviršius tapo “sniego gniūžte“ .  Vos užgimusi gyvybė atrodė tuoj žus. Ledais sukaustyta žemė egzistavo net 25 mln metų. Šis periodas dar vadinamas Kriogeniu. Vis tik kai kurie mikroorganizmai išgyveno ir padarė milžinišką šuolį planetos istorijoje, nes evoliucionavo naujomis formomis ir naujoje aplinkoje, kurias mes dabar žinom ir kuriose mes dabar esam.
Kodėl taip atsitiko ir kaip pavyko mokslininkams tai sužinoti ? Juk neliko senųjų ledynų. Bet liko kitų pėdsakų, paslėptų tolimuose mūsų planetos užkampiuose ir liudijamčių apie tai.
Viena tokių – Australijos karščiausi kalnagūbriai su šalčiausio planetos periodo pėdsakais. Didžiūliai plotai buvo tyrinėjami tame tarpe ir iš oro. Atitinkamuose uolienų sloksniuose užrašyta planetos geologinė istorija, kurią tik reikėjo mokėti perskaityti. Čia rasti akmenys, kuriuos galėjo atnešti tik ledynas, egzistavęs 650 mln metų atgal.
Kaip pernešami ledynais akmenys tyrimai atlikti Aliaskoje. Jie kaip buldozeriai nugremžia viską iš ledyno pagrindo ir nuneša net didesnius už autobusą akmenis į slėnį net už tūkstančių kilometrų.
Australijos Flinderso kalnagūbrio akmenys liudija, kad Australija tais laikais buvo arčiau pietų poliaus ir akmenys atnešti iš ten.

Mirties slėnyje  pietvakarių Amerikoje irgi yra atitinkami akmenys su pėdsakais, liudijančiais tą istorijos laikotarpį. Magnetiniai tų akmenų tyrimai tiksliai nurodo iš kur atnešti nagrinėjami akmenys. Mirties slėnyje rasti akmenys iš tropikų, o Australijoje – iš ekvatoriaus. Jei ekvatoriaus zona buvo po ledu, tai ir visa Žemė buvo. Tai buvo pats didžiausias ledynmetis.

Ledynmečiai Žemėje įvyksta maždaug kas 100 tūkst metų, bet nesiekia ekvatoriaus (kaip įvyko 650 mln metų atgal). Tai įvyksta dalinai dėl Žemės orbitos pasikeitimų. Kas dar įtakojo tokį pasikeitimą ? Pasirodo kalta buvo atmosfera – tiksliau jos anglies dvideginis  . Nuo jo kiekio priklauso visos planetos temperatūra.
Tais laikais egzistavo vienas ekvatorinis drėgnasis superkontinentas, nebuvo tokios gyvosios dangos kaip dabar, kuri sureguliuoja dvideginio kiekį dabar ir anglies dvideginis buvo lietumi išplautas iš atmosferos į vandenynų nuogulas. Savo ružtu tuomet plačiai egzistavusios vandenyno Melsvabakterės  (lot. Cyanobacteria) dar daugiau padidino dvideginio sumažėjimą ir pernešimą į nuogulų uolienas, kurias dabar nagrinėja mokslininkai. Tos bakterijos vos nesunaikino pačios savę. Be to didelę įtaką padarė ledas, kuris daug labiau atspindi saulės spindulius (85 %) nei kontinentas ar vandenynas (keli %) ir taip pat sumažino tų laikų planetos temperatūrą. Buvo pereita riba, kai jau nėra kelio atgal – negrįžtamas procesas. Mokslininkų paskaičiuota, kad jei ledynas padidėja toliau už 30 laipsnių platumos, tai iššaukia dar didesnį saulės atspindėjimą, šaltį, ledyno didėjimą ir negrįžta atgal.
Tuo laiku vienalasčiams vandenyno organizmams beliko pasirinkimas žūti ar prisitaikyti prie naujų sąlygų. Aliaskos ledynų mikrobiologai tyrinėjo gyvybės požymius iš pirmo žvilgsnio negyvenamuose ledynų tyruose ir olose bei kaip šie mikroorganizmai galėjo išgyventi didžiausio ledynmečio metu. Tokie organizmai vadinami eksrtamofilais.
Rastos bakterijos, kurioms nereikia saulės šviesos – gali pasiimti energijos iš uolienų. Melsvabakterės pasižymi prisitaikomumu prie labai ekstremalių ledyno sąlygų. Tai ir išgelbėjo šiuolaikinę gyvybę.
Gaunasi kad jei įvyksta baisus kataklizmas, šios ir panašios bakterijos prisitaiko prie naujų sąlygų ir duoda pradžią naujų gyvybės formų vystymuisi.

Kad toliau gyvybės formos vystytusi, reikėjo kažko, leidžiančio išeiti iš negrįžtančio ledyninio proceso. Kas tai buvo prieš 650 mln metų ? Atsakymas randasi Žemės gelmėse, kurios jėga leido prasiveržti pro ledynų dangą.
Aliaskos ugnikalnių tyrimai davė atsakymą. Tai prasiveržiančių pro ledyną ugnikalnių anglies dvideginio dujos. Tūkstančiai ugnikalnių galėjo pakeisti atmosferą ir gražinti temperatūrinį balansą į palankų gyvybei klimatą. Taip baigėsi 25 mln metų trukmės ledynmetis. O per sekančius tris mln metų trunkantis šiltas klimatas įtakojo milžiniškam gyvybės evoliucijos  šuoliui, nepanašiam nė į jokį kitą buvusi ir būsimą evoliucijos šuolį.
Tokiu būdu šis ledynmetis netapo gyvybės katastrofa o tapo atrama nepapprastam gyvybės šuoliui sukurusiam šiuolaikinę gyvybę. O lemiamai reikšmei šiems pokičiams padarė deguonis. Iki ledynmečio atmosfera turėjo tik apie 1% deguonies – per mažai sudėtingesniems organizmams. O po ledynmečio pakilo iki 21%. Mat ilgo ledynmečio metu saulės ultravioletiniai spinduliai reagavo su ledo vandens molekulėmis ir suformavo vandenilio peroksidą. Ledyno atšilimo metu jis skilo, išleido didžiūlį deguonies kiekį į atmosferą ir vandenynus, kuris kaip kuras užvedė gyvybės ir evoliucijos variklį. Iš vienalasčių susiformavo daugialasčiai bei gyvūnų karalystės. Šią evoliuciją atspindi aukščiau minėtų kalnų uolienose randami pėdsakai.
Šis ledynmetis suformavo sąlygas gyvybės šuoliui iš paprastų į sudėtingas organizmų formas. 3 mlrd metų egzistavusią primityvią gyvybę pakeitė daug sudėtingesnė. Jei ne tas ledynmetis, egzistuotų tik primityvi gyvybė ir mūsų nebūtų. Savo egzistavimu mes turime būti dėkingi buvusiai didžiausiai klimato katastrofai, kurios metu Žemė tapo “Sniego Gniūžte“.

Geologinė (tradicinė) laiko skalė

Geologinė laiko skalė
Geologic Clock with events and periods

Catastrophe TV series

Evoliucija

Evolutionwiki

#04 – Klimato kolapsas.

Sekantis pasaulio pabaigos scenarijus ne teorinis, o iš tikro tikėtinas.
1909 m sausis. Antarktidoje vasara. Ernestas Šakletonas , žinomas poliarinis tyrinėtojas atsisakė bandymo pasiekti pietų polių. Kelyje atgal į bazinę stovyklą jis aptiko tai, kas iš pagrindų pakeitė požiūrį į ledinį kontinentą. Tai buvo ledinis suakmenėjęs medienos gabalas. Taip pat uolienoje rado kitus aiškius augalų atspaudus. Vienintelis šios mįslės atsakymas galėjo būti kad kažkada čia augo tropinis miškas.
Dabar patikimai nustatyta, kad Žemės klimatas pastoviai keičiasi. Buvo periodai, kai visas paviršius apšaldavo, būdavo ir šiltųjų periodų, kai nuo karščio pusiaujo biologinė įvairovė nuskursdavo ir persislinkdavo į poliarines sritis. Dabartiniu laiku mes pergyvename naują visuotinį atšilimą, kurį išprovokavo žmogaus veikla. Mes su visa gyvunija ir augalija dabar žaidžiame rizikingą žaidimą su gyvybės įvairovės aprūpinimo galimybėmis gamtoje. Tik nežinome kiek laiko liko iki negrįžtamų padarinių kai jau bus vėlu – 10 metų ar 100 metų. Kiek dar yra gamtinių rezervų. Visi klimatologai sutinka kad globalinio atšilimo požymiai labai akivaizdūs. Pavyzdžiui visiškai aišku, kad grenlandijos ledynai traukiasi, bet gal tik po 20 ar 50 metų mes suprasime, kad tai buvo negrįžtamas, laiku nesustabdytas procesas.

Iki istorinių epochų analizė  rodo kad mes galime patirti staigų temperatūros šuolį. 55 mln metų atgal Žemė buvo patirusi tokį temperatūros šuolį, kokį dabar provokuoja atmosferos užterštumas CO2. Dar didesnę įtaką šiltnamio efektui daro išsiskiriantis metanas, kuris ir buvo kaltininkas 55 mln m atgal. Ir dabar gali taip atsitikti, nes vandenynų dugne bei sibiro tundroje yra daug užkonservuoto metano kietame pavidale, kurį laiko įšalas, o šiltėjant aplinkai gali išsiveržti į paviršių ir iššaukti grandininę atšilimo reakciją. Iki industrializacijos 150 metų atgal 1 mln molekulių oro, angles dioksido buvo 270, o šiandien jau beveik 50% daugiau – 390. Esant tokiam augimui, iki amžiaus galo pasieksim 800 – 1000 koncentraciją – klimatas atšils nuo 4 iki 8 laipsnių ir dėl ledynų tirpsmo vandenyno lygis pakils nuo 5 iki 10 metrų. Daug dažnesni ir stipresni bus uraganiniai vėjai, potvyniai, gaisrai, išnyks kaikurie gyvūnai, po vandeniu atsidurs Venecija ir t.t. O išsilaisvinęs metanas dar du kart tiek pakels temperatūrą. Bet ar prives šie kataklizmai prie žmonijos žūties ? Gal yra galimybė atspindėti dalį saulės šilumos ar panaudoti kitus geoinžinierijos  metodus ? Tačiau kai žmogus įsiterpia į kokius nors sudėtingus, ne iki galo žinomus gamtos procesus, dažnai būna neįvertinti šalutiniai veiksniai, kurie savo ruožtu gali pakenkti kitais kataklizmais. Ar nebus ligos gydymas blogiau už pačią ligą kaip kartais būna ? Tokiu būdu beliks tik tas vienintelis metodas, kurį pritaikė Žemės gyvybė prieš 55 mln metų. Persikelti į Antarktidą.
Šio scenarijaus tikimybė yra aukštesnė nei supervulkano išsiveržimas ar atliekami fizikiniai eksperimentai ar kiti anksčiau aprašyti pavojai. Dėl to klimatinis kolapsas priskirtas 4 vietai iš 10.

Ledynmečiai ir klimatas

Žr. kitus šios serijos straipsnius.
10 Ways to End the World 2011

5 pražūtingiausi žmogaus veiklos scenarijai

Per 6 mln metų iš beždžionės susiformavo šiuolaikinis žmogus. Šis kelias buvo pilnas katastrofų ir mirčių. Pavojingi plėšrūnai, pasikartojančios sausros, ledynmečiai, klimato pasikeitimai, net Žemės susidūrimas su asteroidais. Visos jos vis sumažindavo žmonių skaitlingumą. Bet nedaugelis likusiųjų kažkaip sugebėdavo išgyventi ir sukurti dabartinę visuomenę.
Dėl to atrodo mažai tikėtina, kad per artimiausius 100 metų kokie nors gamtos reiškiniai sugebėtų susidoroti su žmonija. Tačiau dar yra pavojai, kuriuos sukuria žmonės patys sau – taip vadinamos atropogeninės (ekologinės) katastrofos…

Ukrainos Pripetės miestas  ar Japonijos Fukušima  gali parodyti kaip kartais atsitinka neįtikėtinai baisios katastrofos dėl žmogaus veiklos padarinių ir daugeliui šimtų metų į priekį. Ar gali žmonija iššaukti dar didesnes katastrofas, sugebančias sunaikinti žmoniją?
#05, #04, #03, #02, #01 scenarijuose pražūtingiausios žmogaus veiklos.

Žr. kitus šios serijos straipsnius.
10 Ways to End the World 2011

Velykų salos istorija

Velykų sala arba Rapanujis – unikali vietovė, pats toliausias nuo kitų vietovių žemės lopinėlis. Jos istorija labai unikali ir garsėja egzotiniais kultais bei akmeninėmis statulomis – moajais , kurių aukštis nuo 2 iki 20 m ir svoris iki 80 t. Tos statulos buvo gaminamos kelis šimtus metų ir pagaminta apie 900.

Pirmieji gyventojai buvo Polineziečiai iš Taičio  ir Markizų salų, bėgantys nuo apgyvendintų ir kovojančių dėl pragyvenimui tinkančios žemės tautiečių. Jie buvo patyrę jūreiviai, atrado Naująją Zelandiją  pietuose ir Havajus  šiaurėje, sugebėjo be žemėlapių ir kompasų jausti egzistuojančias salų žemes pagal orų ir vandenyno srovių pasikeitimus, pagal paukščių ir žvaigždžių judėjimą. Jie 5 m.e.a. kanojomis per kelis mėn. atkeliavo apie 2,5 tūkst. km iki Velykų salos ieškodami geresnių pragyvenimo sąlygų. Matyt ši vieta jiems buvo kaip rojus. Nuostabi augalija, derlinga žemė, daug gėlavandenių ežerų, žuvų. Šimtmečiais čia vystėsi izoliuota civilizacija ir 14 a. jau gyveno apie 20 tūkst. žmonių.

Vėliau viskas pasikeitė. 1722 m atvykę Olandų  keliautojai rado degraduojančią bendruomenę, esančią ant alkanos mirties slenksčio, gyvenančią tarp nugriuvusių statulų. Dėl kokios tai priežasties anksčiau klestėjusi Rapanujos gentis nusirito iki išnykimo ribos. Gyventojų skaičius tapo mažiau 2000. Statulų gamyba buvo seniai sustojusi, sunaikinta ekosistema, vargiai galima buvo surasti medį.

Statulas iškirsdavo iš vulkaninės medžiagos čia esančiame kraterio karjere, kur apie 300 nebaigtų statulų. Panaudodavo paprastus kaltus iš bazalto, po to pervilkdavo per akmenų nuobiryną žemyn į pakrantę ir 12 km keliu išilgai pakrantės. Gamindavo apie metus. Gamyba ir transportavimas reikalavo grandiozinių resursų ir grubios darbo jėgos suderinamumo. Staulos simbolizavo mirusius tautiečius ir buvo susijusios su atitinkamais ritualais, kad sugotų gyvuosius.

Iš pradžių buvo galvojama kad vilkimui panaudodavo medžio rąstus ir dėl to iškirto visus medžius. Bet po to įsitikino, kad statulų apačia padaryta taip, kad galima būtų 5 – 6 laipsniais svirduliuojant nuo šono ant šono pervilkti virvių ir darnios, ritminės ritualinės veiklos pagalba (dainuojant). Tokiu būdu transportavimas buvo panašus į staulos ėjimą, ką patvirtina pasakojimai.
Kol kas neaišku kodėl kelyje mestos statulos guli veidu į žemę.

Tai dėl ko įvyko bendruomenės krizė ?

Pasirodo, kad po 1000 metų kai įsikėlė čia pirmieji žmonės ir 200 metų prieš pasirodant europiečiams – apie 16 a. salos gyventojai tapo savo civilizacijos ir pažeistos ekologinės pusiausvyros aukomis. Tuo laiku dėl žemės erozijos ir susiformavusios krizės teko gentims kovoti viena prieš kitą už likusius resursus. Neliko medienos, kad galima būtų pagaminti kanojas bei išplaukti ir gentys liko izoliuotos nuo likusio pasaulio. Netgi žvejyba tapo problematiška. Trūko maisto. Persikėlė iš kaimų į požeminines slėptuves – į sutvirtintą sienomis urvų labirintą, susiformavusį senai užgesusių ugnikalnių lavos tekėjimo kelyje. Tikėtina kad gentys tapo kanibalais. Yra likusios į skeletus panašių medinių 15 – 16 a. statulėlių, atspindinčių tų laikų krizę.

Vietiniai gyventojai vis tik bandė pakeisti situaciją.
Buvo sukurtas žmogaus-paukščio kultas, sprendžiantis resursų paskirstymą. Susirinkdavo kariai ir organizuodavo labai pavojingas, mirtinas varžybas dėl salos valdymo. Ritualas buvo susijęs su atsiustomis dievo iš rojaus juodosiomis žuvėdromis. Reikėjo pradžioje nusileisti 300 m aukščio pavojingiausia ola iki vandenyno pakrantės, po to praplaukti ant mažo nendrių ryšulio 1,5 km vandenynu. Buvo pilna ryklių trasoje iki kitos nedidelės salos. Kadangi žuvėdrų kiaušiniai simbolizavo žemės derlingumą ir valdžią, jie turėdavo surasti jį, įrišti į skepetą ant galvos ir tuoj pat leisis tuo pačiu pavojingu keliu atgal. Pirmasis atnešęs kiaušinį bei jo gentis gaudavo teisę valdyti salos resursus ir likusią bendruomenę. Jis tapdavo žmogumi-paukščiu metams, iki sekančio kiaušinių dėjimo laikotarpio.
Nors dar neviskas aišku, bet šis kultas nors per vėlai, bet padėjo išgyventi. Privertė peržiūrėti gyvenimo prioritetus. O senolių kultas buvo pamirštas.

Ir dar. Anksčiau buvo galvota, kad statulos simbolizuodavo mirties kultą. Tyrimai parodė, kad jos anksčiau turėjo pagamintas iš koralų akis. Tokiu būdu dabar statulos (moajai) atgija kitoje šviesoje.

Ši istorija turėtų pasitarnauti ir šiuolaikinei civilizacijai, kad gamtos ištekliai nėra begaliniai ir rojaus sąlygos bei savo klaidų ignoravimas gali atsigręžti neigiama puse ateityje ar ateities kartoms.

Zagadki.Istorii.Velikany.ostrova.Paskhi.2011