Žemės gelmės ir poliarinės legendos

Poliarinės žemės rutulio vietos 6 mėn metuose paskendusios tamsiame rūke, kur temperatūra kartais nusileidžia iki 90 laipsnių šalčio. Geologai tvirtina kad šiose vietose žemės plūta siekia 50 km storį. Žemiau yra mantija ir toliau išsilydžiusi magma. Magma dengiai kietajį geležies ir nikelio branduolį kuris mėnulio dydžio. Deja tai tik teorija. Niekas to nematė.
Kai kas tvirtina kad po ledo kepure randasi įėjimas į požeminį pasaulį. Egzistuoja netgi tuščiavidurės žemės hipotezė ir jos šalininkai. Astronomijos pradininkas Galilėjus (kurio vardu pavadinta kometa) padėjo įsitvirtinti šiai hipotezei. 1691 metais jis Londono karališkajame susirinkime paskelbė šią hipotezę tvirtindamas kad žemės viduje yra keletas sferų (matrioškos pavidale).  Tai tvirtino pilnai logiškais teiginiais. Metų bėgyje magnetinis polius slenka į vakarus. Tokiu būdu vidinė sfera sukasi nepriklausomai nuo išorinės ir liečiasi tik keliose vietose bei gali būti tinkama gyventi.
1818 metais buvęs Amerikos kariuomenės kapitonas paskelbė kad prie kiekvieno poliaus yra platūs praėjimai per kuriuos galima nusileisti į žemės centrą. Ir tai pastūmėjo prie aktyvaus užpoliarės tyrinėjimo. Iki to laiko niekas nematė antarktidos savo akimis.
1864 metais tuščiavidurės žemės teorija ir bendrai geologija ir paleontologija  įgavo dar platesnį populiarumą kai 1864 metais Žiulis Vernas publikavo romaną “Kelionė į žemės centrą“ . Tuo metu taip pat gimė hipotezės apie žemės gelmėse esančią išsivysčiusią civilizaciją.
Praeito amžiaus viduryje netgi ėjo kalba kad į žemės centrą buvo nusileidęs poliarinis tyrinėtojas admirolas Ričardas Berdas, kuris pirmasis praskrido virš pietų ašigalio ir kurį į žemės centrą buvo įtraukusi skraidanti lėkštė. Ten esanti civilizacija įspėjo apie gręsiantį pavojų dėl JAV atominės bombos panaudojimo ir padėjo Berdui grįžti atgal. JAV vyriausybė aišku viską užslaptino.
Yra ir daugiau legendų apie paslaptingus poliarinius rajonus bei požemius.

Zagadki.Istorii.Pod_Tolshchei_Zemli 2011
Ancient Aliens “Underground Aliens“ 2010

Magnetinės Žemės anomalijos

Žemė turi gana stiprų magnetinį lauką, kurio ašis pakrypusi į Žemės sukimosi ašį 11,5° kampu, bet ji pamažu keičiasi. Be to, magnetiniai šiaurės ir pietų poliai per paskutinį milijoną metų kelis kartus susikeitė vietomis (inversija). Paskutini kartą manoma kad prieš 78 tūkst. metų.
Saulės magnetinis laukas susikeičia kas 11 metų, paskutinis 2001 metų kovo mėn.

Šiaurės magnetinis polius dabar yra šiaurės rytų Kanadoje, už 1600 km nuo geografinio šiaurės ašigalio. Magnetinio lauko indukcija geomagnetinio pusiaujo juostoje yra 3,1×10^-5 T (teslų), prie geomagnetinių polių — 6,2×10^-5 T. Magnetinis laukas susidaro laidžiame elektrai išoriniame Žemės branduolyje dėl Žemės sukimosi apie ašį ir skystų masių konvekcinio judėjimo aukštyn ir žemyn.
Magnetinis laukas maždaug 1000 km aukštyje sąveikauja su tarpplanetiniais dalelių srautais, sudarydamas magnetosferą. Į Saulę atgręžtoje Žemės pusėje magnetosfera tęsiasi iki 60 000—70 000 km nuo paviršiaus, o priešingoje jos pusėje susidaro daugiau kaip 5 mln. km ilgio magnetosferos uodega. Žemės magnetosferos „pagrobtos“ Saulės vėjo dalelės sudaro dvi radiacijos juostas (van Aleno žiedus): vidinę (2400—5600 km aukštyje) ir išorinę (12 000—20 000 km aukštyje). Virš Žemės magnetinių polių radiacijos juostų nėra.

Dabartiniu laiku atliekami intensyvūs tyrimai kaip keitėsi Žemės magnetinis laukas praeityje. Okeanų vidurio kalnagūbrių pluta ir sustingusios vulkanų lavos užfiksavo šiuos duomenis. Jų dėka bus bandoma prognozuoti ateities Žemės magnetinio lauko pakitimus ir susieti su gyvybės vystymosi sąlygomis. Kanados mokslininkų atliekami tyrimai nustatė, kad jei prieš 30 metų šiaurės magnetinis polius pasislinkdavo apie 10 km, tai dabartiniu laiku daugiau – jau slenka sibiro kryptimi 60 km per metus. Be to nustatyti dideli magnetinio lauko anomalijų plotai pietų pusrutulyje, kur magnetinis laukas pakeitė kryptį ir bendrai šis laukas silpnėja. Per 22 pastaruosius metus susilpnėjo vidutiniškai 1,7 %. Galimas daiktas jis dabar susikeitimo (inversijos) stadijoje, kuri truks tūkstančius metų.

Kadangi Žemės magnetinis laukas tiesiogiai susijęs su Žemės magnetosfera, todėl susijęs ir su Žemę pasiekiančiais kosminiais spinduliais bei dalelėmis ir su gyvybės raida bei sąlygomis mūsų planetoje.

Duomenys iš Wikipedijos ir Diskaverio dokumentikos.