Etiopijos ir Libano megalitai

Lalibela (amharų kalba: ላሊበላ), iki XIII a. žinoma kaip Roha – miestas Etiopijos šiaurėje. Laikomas Etiopijos krikščionių ortodoksų centru ir piligrimystės vieta. XIII amžiuje Lalibelą buvo numatyta padaryti naująja Jeruzale, kaip atsaką į musulmonų užimtą Jeruzalę . Daugelis pastatų pavadinti tais pačiais pavadinimais, kaip ir pastatai Jeruzalėje, net per miestą tekanti upė vadinama Jordano upe.

Legenda teigia, kad Zagvės dinastijos imperatorius Lalibela, susapnavo sapną, kuriame jam Dievas liepė pastatyti bažnyčias. Tiksliai nurodė vietas, kur jos turi būti pastatytos, kaip jos turi atrodyti ir kaip vidus dekoruotas. Statybos vyko labai sparčiai, nes dienomis dirbo meistrai, o naktimis, kaip teigia legenda, dirbo angelai. Granite, pradedant nuo viršaus, buvo išskaptuotos monolitinės bažnyčios. Kai kurios bažnyčios visiškai pasislėpę giliose įdubose, kai kurios stovi atvirose vietose. Painus ir gluminantis tunelių labirintas, siauri koridoriai su požeminiais perėjimais, grotomis ir galerijomis sujungia visas bažnyčias į vieną visumą.
Čia profesionalams statybininkams kyla daug klausimų kaip tai galėjo būti padaryta. Turėjo būti galingi, kietam akmeniui skirti įrengimai.
Kiekvienais metais čia susirenka apie 20 tūkst. krikščionių piligrimų.
Archeologai teigia kad tai 12 a. statiniai.

Gal šiose šventovėse turėjo būti saugoma kažkas ypatingo? Šventoji Etijopijos krikščionių knyga pasakoja, kad apie 9 a Sandoros skrynia su 10 dievo įsakymų buvo pervežta iš Jeruzalės į Etiopiją. Vienoje iš Lalibelos bažnyčių yra tiksliai Sandoros skryniai atitinkantis altorius. Daugelys tyrinėtojų nagrinėjo šį klausimą, bet Etijopijos krikščionys tai neigia.

Bet remiantis kitais duomenimis ji randasi 320 km šiauriau – Etijopijos mieste Aksum . Čia yra bažnyčios su požeminiais tuneliais ir yra griežtai saugoma koplytėlė, kur įėjimas uždraustas visiems ir kurioje saugoma Sandoros Skrynia. Kodėl tiek amžių ji saugoma nuo žmogaus akių? Remiantis paleokontaktų šalininkų nuomone Sandoros Skrynios kosminis energijos šaltinis turi suvaidinti svarbią žmonijos likimo rolę. tai turi įvykti toje vietoje, kur ateiviai pirmąjį kartą susitiko su žmonėmis.

Rytų Libano Bekaa slėnis, 4 a.pr.m.e dievui Dzeusui Aleksandro Didžiojo atstatytas  miestas pavadintas Heliopoliu, dabar Baalbekas . Tačiau giliau žemėje, po graikų ir romėnų griuvėsiais randasi daug senesni tūkstančių tonų megalitai datuojami prieš 9 tūkst. metų. Tokiu būdu ši vieta daug seniau buvo šventa, ant kurios vėliau graikai ir romėnai statė savo šventoves. Šumerų  mitologija tai atspindi. Paleokontaktų šalininkų nuomone didžiulė akmeninė  platforma galėjo tarnauti astronautų nusileidimo aikštelei. Daugelis senųjų šventų vietų gali būti panašiai susijusios su ateiviais, priešistorės žmonių vadintais dievais ir angelais.

Dar žr. Požeminiai priešistoriniai miestai,  daugiau apie megalitus.

2011.USA;  Ancient Aliens  “Aliens and Sacred Places“

daugiau apie megalitus
Megalitas vikipedijoje

Kalendorius

Senojo Testamento Enocho knygoje aprašyta, kad 5000 metų atgal buvo atskridę ateiviai, kurie paliko žmonijai palikimą – laiko kapsulę su užšifruota informacija apie savę ir savo žinias.
Pasirodo šios kapsulės koordinatės užšifruotos mūsų įprastiniame savaitiniame kalendoriuje, kuris buvo žinomas Egipte dar prieš 6000 metų.   Kiekvienam Egipto faraonui reikėjo duoti priesaiką kad jokiu būdu nekeis kalendoriaus nes pasikeistų užšifruota informacija.
Matematikas Pachomov išnagrinėjo kalendorių, jo ciklus, kai mėnesio dienos sutampa su savaitės dienomis, ištyrė kalendorines matricas ir surado įdomių dalykų. Pvz. erdvinį vaizdą, kuris primena kokią tai turinčią panašumų į žuvį būtybę.
Pasirodo senuose Šumerų tekstuose ir seniausiame indų piešinių mene yra minimos tokios nukritusios iš dangaus būtybės-amfibijos, kurios davė žmonėms žinias apie įvairius civilizacijos dalykus: apie raidžių panaudojimą, kaip statyti namus ir miestus bei šventoves, kaip auginti žemės kultūras ir pagerinti gyvenimo sąlygas.
Toliau tiriant kalendorines matricas buvo gautas Oriono žvaigždyno piešinys kuriame pažymėta viena žvaigždė.
Dar buvo sukeistos savaitės dienos į natas kurių irgi yra septynios ir gautas muzikinis kūrinys.
Pachomovas taip pat nustatė laiko kapsulės vietą – Saulės sala Titikakos ežero pietuose netoli nuo Bolivijos miestelio Copacabana. Šią salą matematikas gavo iš kalendorinės matricos su pažymėta toje saloje vieta. Daugelys inkų legendų irgi nurodo šią vietą kurioje atskridę  po Tvano ateiviai sukūrė naują Žmonių civilizaciją.

Mesopotamija

Mesopotamija (arba Tarpupis)

Gyvenvietės Mesopotamijoje aptinkamos jau viduriniame paleolite (arba Senasis akmens amžius yra pirmasis akmens amžiaus periodas, kuris prasideda hominidams pradėjus gamintis akmeninius įrankius (prieš maždaug 2,6 mln.)).

10 tūkst.m.pr.m.e – žemdirbystės atsiradimas
VI-V tūkst. pr. m. e. Mesopotamijoje gyvavo trys skirtingos kultūros
* Hassuna periodas (5800-5500)
* Samaros periodas (5600-5000)
* Halafo periodas (5500-4500)

Seniausieji gyventojai, kuriuos mini rašytiniai šaltiniai, buvo šumerai – pietuose ir akadai – šiaurėje.

4-3 tūkst. pr. m. e. sandūroje Pietinėje Mesopotamijoje atsiranda šumerų miestai-valstybės: Nipūras, Lagašas, Urukas ir kt. Jie tapo savarankiškomis valstybėmis, garbinančiomis skirtingus dievus ir kovojančiomis tarpusavyje. Kai kurioms jų pavykdavo įgyti laikiną hegemoniją kitų miestų atžvilgiu, tačiau šį susiskaldymo pobūdį šumerai išlaikė beveik per visą savo istoriją.

Apie 2300 m. pr. m. e. Umos miesto karalius Lugalzagizis suvienijo visą Mesopotamiją į vieningą imperiją. Ji išsilaikė labai trumpai, kadangi 2300-2200 m. pr. m. e., čia įsiviešpatavo šiaurėje gyvenusi semitiška tauta akadai, kurių karalius Sargonas vėl suvienijo Mesopotamiją į Akado imperiją.

Po Akado imperijos viešpatavimo į Mesopotamiją įsiveržė semitai amoritai, kurie sunaikino senąją civilizaciją. Mesopotamija suskilo, ir skirtingi miestai, tokie, kaip Isinas, Ešnūna, Maris, Ašūras čia sukūrė atskiras karalystes. Tame kontekste išryškėjo iki tol visai nežymus Babilono miestas, kurio valdovas Hamurabis 1800 m. pr. m. e. suvienijo Mesopotamiją ir įkūrė Babilonijos karalystę, kuri egzistavo iki 1600 m. pr. m. e. Ji paprastai vadinama Senąja Babilonijos karalyste.

II tūkst. pr. m. e. viduryje Babilonija nusilpo ir ją užplūdo priešai iš šiaurės bei rytų. Tai buvo kasitai, kurių dinastija valdė Pietų Mesopotamiją, ir asirai bei mitaniai, valdę šiaurės Mesopotamiją.

Po suirutės laikotarpio II tūkst. pr. m. e. pabaigoje, sukrėtusio visą Artimųjų Rytų senovės pasaulį, Mesopotamijoje įsigalėjo atgimusi Asirijos imperija. Jos žymiausias valdovas Ašurbanipalas valdė 700-612 m. pr. m. e.

VII a. pr. m. e. pradžioje žlugus Asirijai, sostinė vėl buvo sugrąžinta į Babiloną ir įkurta Naujoji Babilonijos karalystė arba Chaldėjų Babilonas, egzistavęs 612-539 m. pr. m. e. Šį suvienijimą galima sieti su dviem žymiausiais šios karalystės valdovais Nabuchodonosaru I ir II.

Šumeras

Nepaaiškinamas Šumerų (pietinė Mesopotamija – dabar pietų Irakas) žinių išsivystymas seniausios istorijos laikais. Kai kas tvirtina kad gali būti susijęs su ateiviais (žr. įrašą Nibiru ir Anunaki)

Ši civilizacija susikūrė VI tūkst. pr. m. e. Oficialioje istorijoje manoma, kad perėjimas prie nederlingos žemės drėkinimo ir buvo civilizacijos atsiradimo priežastis.

Susimaišius Mesopotamijos pietuose gyvenantiems ubaidams ir iš Arabijos dykumos atsikėlusiems semitams apie IV tūkst. pr. m. e. pietų Mesopotamijoje susidarė šumerai. Šumerai sukūrė kanalų tinklą Tigro ir Eufrato žemupyje sausindami ten buvusias pelkes. Atsirado pirmieji miestai, kurių svarbiausias buvo Urukas, kuriame gyveno apie 10 000 gyventojų. Apie 3400 metus pr. m. e. atsirado raštas, 4-to tūkstantmečio pabaigoje – bronza. Didesniuose miestuose atsirado amatininkų, vystėsi prekyba.

Maždaug 3-ame tūkstantmetyje pr. m. e. Šumerą sudarė daugybė miestų-valstybių, valdomų atskirų karalių. Iš pradžių Šumero miestai: Adabas, Eridu, Isinas, Kišas, Kulabas, Larsamas, Ūras, Urukas, Lagašas, Nipūras buvo nepriklausomi. Pirmasis žinomas šumerų valdovas buvo Etana, kuris gyveno apie 2800 m. pr. m. e. ir buvo Kišo valdovas. Apie 2800 m. pr. m. e. Šumero miestai buvo sujungti į Senovės Šumero valstybę su besikeičiančiais valdovais.

Uruko (pirmoji šumerų sostinė) liekanų sluoksniuose rastos pirmosios šumerų piktografiniu raštu išmargintos lentelės. Raštas atsirado dėl ūkio poreikių. Perėjo tokias stadijas: piktografinis – ideografinis – fonetinis. Raštą iš šumerų perėmė dukterinė Babilono civilizacija, o taip pat ir asirai, hetitai, kanaaniečiai. Rašoma buvo ant molinių lentelių.