Priešistorinės technologijos ir NSO

Kokias technologijas galėjo valdyti priešistorinės civilizacijos, jei statė tokius grandiozinius objektus ir sugebėjo pernešti tokius daugiatonius megalitus?
Viena iš jų – dabar vadinami neatpažintais skraidančiais objektais – NSO. Jie gali būti įžiūrimi ir senovės piešiniuose ir viduramžių meno kūriniuose. Pvz yra vaizduojami diskai su sparnais ar netgi žmonėmis jų viduje. Šumerų tekstuose minimi keisti objektai – fenomenai ir juos valdantys spinduliai. Ugnies skritulį papiruse aprašė faraonas Tutmozis. Aleksandras Makedonietis savo kronikose mini matytus NSO. NSO aprašymai sutinkami ir religinėse žydų bei indų knygose.

Gvatemala. Mokslininkai, archeologai tvirtina, kad žmonės čia gyveno prieš 14 tūkst. m. ir rasta daug įdomių artefaktų. Pvz. žmogus vėžlio kevale , kuris pagal legendą skraidė dangumi. Galima įžvelgti akinius. O vėžlio kevalas panašus į skraidantį aparatą.

329 m.pr.m.e. graikų valdovas Aleksandras Makedonietis planavo grandiozinį žygį prieš Indiją. Bet šiuos užmojus sužlugdė netikėtas puolimas iš dangaus kai ruošėsi persikelti per Indo upę. Atsirado skraidantys diskai, jie taikydavo į dramblius, kilo panika ir dalis armijos buvo sutraiškyta.

Ne tik skraidančias lėkštes, bet ir raketas yra aprašę ir pavaizdavę priešistoriniai žmonės. Dievų atėjimas visada buvo siejamas su dūmais, ugnimi ir nepakeliamu griausmu, kaip ir dabartiniu laiku leidžiant į kosmosą raketas.

Kinijoje išliko legendos apie skraidančius drakonus. Jie išleisdavo daug dūmų ir daug triukšmo. Pirmasis kinų imperatorius nusileido ant žemės ugnimi alsuojančio drakono pagalba. Nuo tokių drakonų pasirodymo drebėjo žemė. Žmones apimdavo baimė ir jie suklupdavo prieš tokį reiškinį. Taigi tikėtina, kad drakonais kiniečiai vadindavo kosminius aparatus.

Daugelys graikų dievų gebėdavo skraidyti ant ugnimi alsuojančių kovos vežimų. Senajame Testamente  minimas koks tai nusileidęs iš dangaus žaižaruojantis objektas: kovos vežimas ar dieviškosios šlovės įsikūnijimas. Visus šiuos aprašymus paleokontaktų hipotezės šalininkai priskiria raketinėms technologijoms.

Pietų Mesopotamija 6 – 3 tūkstantmetyje pr.m.e. buvo apgyvendinta išvystyta Šumerų civilizacija  – seniausia mums žinoma civilizacija. Jiems priskiriamos pirmosios astronomijos pagrindų žinios. Gilgamešo epas  – vienas iš pirmųjų rašytinių šaltinių žmonijos istorijoje – pasakoja apie kelionę į dangų. Jame aprašoma kaip atrodo mūsų Žemė iš kosmoso. Taip pat šios civilizacijos yra paliktas artefaktas panašus į šiuolaikines kosmines kapsules Nasos raketose. Jų pagalba žiniuoniai kontaktuodavo su dievais ir žmonės keliaudavo į rojų.

Pirmajame mūsų eros amžiuje graikų matematikas ir inžinierius Heronas  pirmasis sukonstravo garo turbiną – raketinio variklio prototipą, automatines duris ir lėlių teatrą, automatiškai užsitaisantį arbaletą ir kitus įtaisus. Pirmasis panaudojo programuojamus su kaisčiais ant ašies ir užvyniota virve įrenginius.
Palekontaktų šalininkai tvirtina, kad Heronui padėjo senieji aprašymai ir tekstai, kuriais jis labai domėjosi ir kuriuose buvo ateivių iš kitų pasaulių technologijų aprašymai.

2010 metų gegužės mėn. JAV bandė naująjį lazerinį ginklą, kuris neutralizuoja skrendančius iki 480 km į val objektus. Bet panašus mirties spindulys buvo panaudojamas gilioje senovėje. 214 m.pr.m.e. graikų kolonija Sirakūzai  buvo apgulta Romos jūros flotilija. Nežiūrint skaitlingesnių romėnų pajėgumų, graikai sugebėjo atremti priešą kokio tai paslaptingo ginklo pagalba. Mat graikų inžinierius Archimedas  įgaubto veidrodžio pagalba buvo atradęs mirties spindulį. Jis domėjosi senąja mitologija, kurioje buvo aprašyti dievai su jų nepaprastos galios ginklais.

Senovės graikų dievas Dzeusas kuris mėtė žaibus į netinkamus žmones ir daiktus paleokontaktų šalininkų nuomone buvo ateivis, kuris šaudydavo nusitaikęs į atitinkamą taikinį. Visose mituose dievai galėdavo iššaukti žaibus ir griaustinius, juos kontroliuoti ir žmonėms belikdavo tik nusilenkti ir paklusti.
Ar yra tokių ginklų panaudojimo pėdsakai? Šiaurinėje Škotijos  dalyje, kurioje pirmosios gyvenvietės datuojamos 6 tūkst.m.pr.m.e. yra daug griuvėsių, kurie senovėje buvo įkaitinti virš 1000 laipsnių, kad akmuo pavirto stiklu. Paprasta laužo ugnis negalėjo tiek įkaitinti akmenis, nebent lazerio spinduliai.
Keltų  mitologijoje  yra dievas kuris vadinamas šviečiančiu ir karo dievu. Kaip ir graikų Dzeusas, jis taip pat valdė stebuklingą lazdą, kurios pagalba svaidydavo ugnimi ir nugalėdavo bet kokius priešus.

Tie mitologiniai aprašymai atrodo fantastiniais. Bet ar nepanašu, kad dalis šiuolaikinių technologijų egzistavo tais senaisiais laikais?

2010.USA;  Ancient Aliens  «Alien Tech»;

Etiopijos ir Libano megalitai

Lalibela (amharų kalba: ላሊበላ), iki XIII a. žinoma kaip Roha – miestas Etiopijos šiaurėje. Laikomas Etiopijos krikščionių ortodoksų centru ir piligrimystės vieta. XIII amžiuje Lalibelą buvo numatyta padaryti naująja Jeruzale, kaip atsaką į musulmonų užimtą Jeruzalę . Daugelis pastatų pavadinti tais pačiais pavadinimais, kaip ir pastatai Jeruzalėje, net per miestą tekanti upė vadinama Jordano upe.

Legenda teigia, kad Zagvės dinastijos imperatorius Lalibela, susapnavo sapną, kuriame jam Dievas liepė pastatyti bažnyčias. Tiksliai nurodė vietas, kur jos turi būti pastatytos, kaip jos turi atrodyti ir kaip vidus dekoruotas. Statybos vyko labai sparčiai, nes dienomis dirbo meistrai, o naktimis, kaip teigia legenda, dirbo angelai. Granite, pradedant nuo viršaus, buvo išskaptuotos monolitinės bažnyčios. Kai kurios bažnyčios visiškai pasislėpę giliose įdubose, kai kurios stovi atvirose vietose. Painus ir gluminantis tunelių labirintas, siauri koridoriai su požeminiais perėjimais, grotomis ir galerijomis sujungia visas bažnyčias į vieną visumą.
Čia profesionalams statybininkams kyla daug klausimų kaip tai galėjo būti padaryta. Turėjo būti galingi, kietam akmeniui skirti įrengimai.
Kiekvienais metais čia susirenka apie 20 tūkst. krikščionių piligrimų.
Archeologai teigia kad tai 12 a. statiniai.

Gal šiose šventovėse turėjo būti saugoma kažkas ypatingo? Šventoji Etijopijos krikščionių knyga pasakoja, kad apie 9 a Sandoros skrynia su 10 dievo įsakymų buvo pervežta iš Jeruzalės į Etiopiją. Vienoje iš Lalibelos bažnyčių yra tiksliai Sandoros skryniai atitinkantis altorius. Daugelys tyrinėtojų nagrinėjo šį klausimą, bet Etijopijos krikščionys tai neigia.

Bet remiantis kitais duomenimis ji randasi 320 km šiauriau – Etijopijos mieste Aksum . Čia yra bažnyčios su požeminiais tuneliais ir yra griežtai saugoma koplytėlė, kur įėjimas uždraustas visiems ir kurioje saugoma Sandoros Skrynia. Kodėl tiek amžių ji saugoma nuo žmogaus akių? Remiantis paleokontaktų šalininkų nuomone Sandoros Skrynios kosminis energijos šaltinis turi suvaidinti svarbią žmonijos likimo rolę. tai turi įvykti toje vietoje, kur ateiviai pirmąjį kartą susitiko su žmonėmis.

Rytų Libano Bekaa slėnis, 4 a.pr.m.e dievui Dzeusui Aleksandro Didžiojo atstatytas  miestas pavadintas Heliopoliu, dabar Baalbekas . Tačiau giliau žemėje, po graikų ir romėnų griuvėsiais randasi daug senesni tūkstančių tonų megalitai datuojami prieš 9 tūkst. metų. Tokiu būdu ši vieta daug seniau buvo šventa, ant kurios vėliau graikai ir romėnai statė savo šventoves. Šumerų  mitologija tai atspindi. Paleokontaktų šalininkų nuomone didžiulė akmeninė  platforma galėjo tarnauti astronautų nusileidimo aikštelei. Daugelis senųjų šventų vietų gali būti panašiai susijusios su ateiviais, priešistorės žmonių vadintais dievais ir angelais.

Dar žr. Požeminiai priešistoriniai miestai,  daugiau apie megalitus.

2011.USA;  Ancient Aliens  “Aliens and Sacred Places“

daugiau apie megalitus
Megalitas vikipedijoje

Kalendorius

Senojo Testamento Enocho knygoje aprašyta, kad 5000 metų atgal buvo atskridę ateiviai, kurie paliko žmonijai palikimą – laiko kapsulę su užšifruota informacija apie savę ir savo žinias.
Pasirodo šios kapsulės koordinatės užšifruotos mūsų įprastiniame savaitiniame kalendoriuje, kuris buvo žinomas Egipte dar prieš 6000 metų.   Kiekvienam Egipto faraonui reikėjo duoti priesaiką kad jokiu būdu nekeis kalendoriaus nes pasikeistų užšifruota informacija.
Matematikas Pachomov išnagrinėjo kalendorių, jo ciklus, kai mėnesio dienos sutampa su savaitės dienomis, ištyrė kalendorines matricas ir surado įdomių dalykų. Pvz. erdvinį vaizdą, kuris primena kokią tai turinčią panašumų į žuvį būtybę.
Pasirodo senuose Šumerų tekstuose ir seniausiame indų piešinių mene yra minimos tokios nukritusios iš dangaus būtybės-amfibijos, kurios davė žmonėms žinias apie įvairius civilizacijos dalykus: apie raidžių panaudojimą, kaip statyti namus ir miestus bei šventoves, kaip auginti žemės kultūras ir pagerinti gyvenimo sąlygas.
Toliau tiriant kalendorines matricas buvo gautas Oriono žvaigždyno piešinys kuriame pažymėta viena žvaigždė.
Dar buvo sukeistos savaitės dienos į natas kurių irgi yra septynios ir gautas muzikinis kūrinys.
Pachomovas taip pat nustatė laiko kapsulės vietą – Saulės sala Titikakos ežero pietuose netoli nuo Bolivijos miestelio Copacabana. Šią salą matematikas gavo iš kalendorinės matricos su pažymėta toje saloje vieta. Daugelys inkų legendų irgi nurodo šią vietą kurioje atskridę  po Tvano ateiviai sukūrė naują Žmonių civilizaciją.

Šumeras

Nepaaiškinamas Šumerų (pietinė Mesopotamija – dabar pietų Irakas) žinių išsivystymas seniausios istorijos laikais. Kai kas tvirtina kad gali būti susijęs su ateiviais (žr. įrašą Nibiru ir Anunaki)

Ši civilizacija susikūrė VI tūkst. pr. m. e. Oficialioje istorijoje manoma, kad perėjimas prie nederlingos žemės drėkinimo ir buvo civilizacijos atsiradimo priežastis.

Susimaišius Mesopotamijos pietuose gyvenantiems ubaidams ir iš Arabijos dykumos atsikėlusiems semitams apie IV tūkst. pr. m. e. pietų Mesopotamijoje susidarė šumerai. Šumerai sukūrė kanalų tinklą Tigro ir Eufrato žemupyje sausindami ten buvusias pelkes. Atsirado pirmieji miestai, kurių svarbiausias buvo Urukas, kuriame gyveno apie 10 000 gyventojų. Apie 3400 metus pr. m. e. atsirado raštas, 4-to tūkstantmečio pabaigoje – bronza. Didesniuose miestuose atsirado amatininkų, vystėsi prekyba.

Maždaug 3-ame tūkstantmetyje pr. m. e. Šumerą sudarė daugybė miestų-valstybių, valdomų atskirų karalių. Iš pradžių Šumero miestai: Adabas, Eridu, Isinas, Kišas, Kulabas, Larsamas, Ūras, Urukas, Lagašas, Nipūras buvo nepriklausomi. Pirmasis žinomas šumerų valdovas buvo Etana, kuris gyveno apie 2800 m. pr. m. e. ir buvo Kišo valdovas. Apie 2800 m. pr. m. e. Šumero miestai buvo sujungti į Senovės Šumero valstybę su besikeičiančiais valdovais.

Uruko (pirmoji šumerų sostinė) liekanų sluoksniuose rastos pirmosios šumerų piktografiniu raštu išmargintos lentelės. Raštas atsirado dėl ūkio poreikių. Perėjo tokias stadijas: piktografinis – ideografinis – fonetinis. Raštą iš šumerų perėmė dukterinė Babilono civilizacija, o taip pat ir asirai, hetitai, kanaaniečiai. Rašoma buvo ant molinių lentelių.