Etiopijos ir Libano megalitai

Lalibela (amharų kalba: ላሊበላ), iki XIII a. žinoma kaip Roha – miestas Etiopijos šiaurėje. Laikomas Etiopijos krikščionių ortodoksų centru ir piligrimystės vieta. XIII amžiuje Lalibelą buvo numatyta padaryti naująja Jeruzale, kaip atsaką į musulmonų užimtą Jeruzalę . Daugelis pastatų pavadinti tais pačiais pavadinimais, kaip ir pastatai Jeruzalėje, net per miestą tekanti upė vadinama Jordano upe.

Legenda teigia, kad Zagvės dinastijos imperatorius Lalibela, susapnavo sapną, kuriame jam Dievas liepė pastatyti bažnyčias. Tiksliai nurodė vietas, kur jos turi būti pastatytos, kaip jos turi atrodyti ir kaip vidus dekoruotas. Statybos vyko labai sparčiai, nes dienomis dirbo meistrai, o naktimis, kaip teigia legenda, dirbo angelai. Granite, pradedant nuo viršaus, buvo išskaptuotos monolitinės bažnyčios. Kai kurios bažnyčios visiškai pasislėpę giliose įdubose, kai kurios stovi atvirose vietose. Painus ir gluminantis tunelių labirintas, siauri koridoriai su požeminiais perėjimais, grotomis ir galerijomis sujungia visas bažnyčias į vieną visumą.
Čia profesionalams statybininkams kyla daug klausimų kaip tai galėjo būti padaryta. Turėjo būti galingi, kietam akmeniui skirti įrengimai.
Kiekvienais metais čia susirenka apie 20 tūkst. krikščionių piligrimų.
Archeologai teigia kad tai 12 a. statiniai.

Gal šiose šventovėse turėjo būti saugoma kažkas ypatingo? Šventoji Etijopijos krikščionių knyga pasakoja, kad apie 9 a Sandoros skrynia su 10 dievo įsakymų buvo pervežta iš Jeruzalės į Etiopiją. Vienoje iš Lalibelos bažnyčių yra tiksliai Sandoros skryniai atitinkantis altorius. Daugelys tyrinėtojų nagrinėjo šį klausimą, bet Etijopijos krikščionys tai neigia.

Bet remiantis kitais duomenimis ji randasi 320 km šiauriau – Etijopijos mieste Aksum . Čia yra bažnyčios su požeminiais tuneliais ir yra griežtai saugoma koplytėlė, kur įėjimas uždraustas visiems ir kurioje saugoma Sandoros Skrynia. Kodėl tiek amžių ji saugoma nuo žmogaus akių? Remiantis paleokontaktų šalininkų nuomone Sandoros Skrynios kosminis energijos šaltinis turi suvaidinti svarbią žmonijos likimo rolę. tai turi įvykti toje vietoje, kur ateiviai pirmąjį kartą susitiko su žmonėmis.

Rytų Libano Bekaa slėnis, 4 a.pr.m.e dievui Dzeusui Aleksandro Didžiojo atstatytas  miestas pavadintas Heliopoliu, dabar Baalbekas . Tačiau giliau žemėje, po graikų ir romėnų griuvėsiais randasi daug senesni tūkstančių tonų megalitai datuojami prieš 9 tūkst. metų. Tokiu būdu ši vieta daug seniau buvo šventa, ant kurios vėliau graikai ir romėnai statė savo šventoves. Šumerų  mitologija tai atspindi. Paleokontaktų šalininkų nuomone didžiulė akmeninė  platforma galėjo tarnauti astronautų nusileidimo aikštelei. Daugelis senųjų šventų vietų gali būti panašiai susijusios su ateiviais, priešistorės žmonių vadintais dievais ir angelais.

Dar žr. Požeminiai priešistoriniai miestai,  daugiau apie megalitus.

2011.USA;  Ancient Aliens  “Aliens and Sacred Places“

daugiau apie megalitus
Megalitas vikipedijoje

Edenas

Rojaus sodas (Edenas) galėjo būti dabartinėje Persijos įlankoje, kai vandenyno lygis buvo 50 m žemiau nes buvo dideli, iki 3 km storio poliariniai ledynai. Biblijoje Edeno vietovėje minimos Tigras ir Eufratas, bei dar kitos dvi upės, kurios išdžiuvo dabartinėse dykumose.
Paleokontaktų šalininkai teigia kad Edenas galėjo būti ekosistema genetiniams bandymams sukurti žmogaus rasę.

2011.USA;  Ancient Aliens  «Aliens and Lost Worlds»

Persija

Persija (senovės persų: Pārsa) – senovinis regionas dabartiniame pietvakarių Irane (iš dalies atitinka Farso provinciją).

Senovės Persija, Senovės Iranas (dar Persijos imperija, Persija) – istorinė valstybė ir civilizacija, gyvavusi dabartinio Irano, Afganistano, Azerbaidžano ir dalies Pakistano, Tadžikistano, Turkmėnistano teritorijoje.

Istorija

Persų tauta minima kartu su medais 844 m. pr. m. e. Asirų šaltiniuose ji įvardijama parsuaš. Tuo metu jie klajojo šiaurės Irane aplink Urmijos ežerą. Apie 700 m. pr. m. e. legendinis valdovas Achemenes suvienijo persų gentis. Regioną kontroliuojant medams ir skitams, persai, vadovaujami valdovo Teispes (Cišpiš) migravo į pietus ir apsistojo Persijos regione.

Persija senovėje apjungė nacijas taikiu būdu.

Persepolis (gr. Περσέπολις – „persų miestas“) buvo senovės Persijos sostinė, maždaug 70 km nuo dabartinio Širazo miesto Irane, netoli nuo Pulvaro (Pulwar) įtekėjimo į Kurą vietos.

334 m. pr. m. e. Aleksandras Makedonietis įžengė į Achemenidų imperiją ir nugalėjo Persijos valdovą.

170 m. pr. m. e. kiti užkariautojai partai paveldėjo imperiją. Jie valdė iš Ktesifono Mesopotamijoje.
226 m. Persijos regionas atgimė iš naujo, nes šiose teritorijose sukilo Achemenidų palikuonis, persas Ardašyras. Jis įkūrė Sasanidų dinastiją, kuri dar vadinama Antrąja Persijos imperija.
Žlugus Sasanidų imperijai, Persija buvo prijungta prie Kalifato ir islamizuota. Ji tapo Farso provincija.