Imperijų žlugimas ir epidemijos

Graikija. 413 m.pr.m.e. Peloponeso karas . Tai Antikos karas (431-404 m. pr. m. e.), vykęs tarp Atėnų imperijos ir Peloponeso lygos, kuriai vadovavo Sparta . Šis karas žymi Aukso amžiaus ir dramatiško V a. pr. m. e. pabaigą Graikijoje. Tačiau prasidėjusi maro epidemija nusinešė daug daugiau gyvybių. Imperijų žlugimas ir epidemijos kažkaip susijusios.

6 a. viduryje ugnikalnių veikla bei didžiausias atšalimas per 2 tūkst. metų ir dar vienas maras nusinešė milijonus gyvybių. Tai Justimiano maras, kai Justimianas I  valdė Rytų Romos imperiją. Buvo minimi keisti dangaus įvykiai su kokiomis tai spindinčiomis sferomis, bronziniai laivai ir paslaptingi gyviai be galvų. Ir kiekvieną kartą užsiplėksdavo epidemija. Šiuolaikiniai astronomai patvirtino, kad tais laikais buvo kosminis meteoritų aktyvumas.

1540 metai. Naujosios Meksikos Rio-Grande slėnis. Kai ispanai įsibrovė į šį kraštą, jie patys to nežinodami atnešė vietos indėnams baisų ginklą – savo ligų užkratus kaip ospą, tuberkuliozę, tifą – kuriems neturėjo imuniteto vietiniai gyventojai ir kurių dėka žuvo daugiau negu nuo žūdynių, genocido ir išnaudojimo.

2011.USA;  Ancient Aliens  «Aliens, Plagues and Epidemics»; wikipedija.

LT tekstas prieš >2000 metų

Buvęs Rusijos karinis analitikas, dekodavimo ir dešifravimo  profesionalas, kalbantis rusų, lietuvių, vokiečių, anglų, latvių, olandų kalbomis bei išmanantis senąją graikų ir lotynų kalbas, ilgus metus analizavęs žemėlapius, archeologijos ir istorijos šaltinius, dabar pensininkas naujai perskaitė tautų kraustymosi senovėje paliktus ženklus. Jurijus Lipovka teigia, kad jam pavyko atskleisti vienintelio šiandien žinomo neperskaityto teksto etruskų rašmenimis paslaptį. Šis tekstas – kūno mumifikavimo aprašymas.

Tai bus antrasis žinomas mumifikavimo aprašymas. Pirmąjį tekstą, kaip egiptiečiai balzamuoja turtuolį, 5a. prieš Kristų užrašė graikų istorikas Herodotas.
Sensacija tai, kad tekstas etruskų rašmenimis yra lietuviškas. Zagrebe esanti prieš daugiau nei 2 tūkstančius metų prirašyta didžiulė drobė gali tapti pirmuoju mums žinomu lietuvišku rašytiniu šaltiniu.
Tyrinėtojas taip pat tvirtina, kad ant Kretos saloje rastų akmeninių stelų išlikę užrašai parašyti lietuviškai, o tuo metu ten gyvenusi trakų tauta buvo gimininga žemaičiams.

Jis mano, kad aukštaičiai prie Baltijos jūros atkeliavo nuo Sibire tekančios Lenos upės vidurio, o žemaičiai – iš Indijos. Ten lietuvių protėviai vadinosi trakais. Dalis trakų vėliau pasitraukė į Balkanus ir Graikiją.

Akmens amžiuje lietuviai gyveno olose dabartinėje Italijos teritorijoje. Jis tvirtina kad kai kurie vietovardžiai yra lietuviški. Italų kalbos specialistai patvirtino, kad šie vietovardžiai yra ne italų kilmės.
Dabartiniai žemaičiai iš Italijos apie 8 tūkstantmetį prieš Kristų pasitraukė į Indiją.

Remdamasis vietovardžiais ir paskelbtais archeologų tyrinėjimų duomenimis, J.Lipovka teigia, kad kartu su aukštaičiais į Europą iš Tolimųjų Rytų keliavo salijai. Tai buvo frankų gentis, iš kurios kilo dabartiniai prancūzai.
Į vakarus pajudėję hunų išvyti aukštaičiai ir salijai atsidūrė sarmatų žemėse. Sarmatai juos praleido su sąlyga, kad jie nepasiliks jų žemėse.
Aukštaičiai įsikūrė užkariautoje Panonijoje nuo Tisos iki Dunojaus. Salijai užėmė kaimynines Vakarų Vengrijos žemes. Atėjūnai iš Panonijos žemių išvarė keltus. Šie pradėjo spausti graikus ir italus, kurie apie tai mini išlikusiuose rašytiniuose šaltiniuose.
Į Vakarų Baltarusiją ir Rytų Lietuvą aukštaičiai atėjo jau 5 a. pabaigoje – 6 a. pradžioje. Iš Panonijos juos išstūmė germanų ir slavų gentys. Prie Baltijos jūros jau gyvenę žemaičiai leido šalia apsigyventi giminingos kalbos genčiai.
Aukštaičiai vadinosi lietuviais. 5 a. pabaigoje karaliaus Chlodvigo I valdomos karalystės pirmajame įstatymų rinkinyje “Salijos tiesa“ pasakyta: “Frankai ir litai turi tiesos…“. Salijų valdovas mini savo sąjungininkus lietuvius, kurie kartu keliavo per Sibirą.
Aštuntajame tūkstantmetyje prieš Kristų iš Italijos į Indiją atkeliavę žemaičiai apsistojo Vidurio Indijoje, netoli dabartinio Bhilajo miesto. Ši žemė buvo vadinama Trakija.
Iš dabartinės Vidurio Indijos III tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje trakus išstūmė tajai. Dauguma trakų iškeliavo Europos link, dalis liko Indo upės slėnyje, kur sukūrė Indo civilizaciją. Vėliau ją išstūmė arijų gentys. Archeologų tyrinėjimai patvirtina, kad 1700 m. prieš Kristų Indo civilizacija paslaptingai dingsta.

(Šaltinis: Lietuvos rytas  2002m. Liepos 5d., Nr.154)