IV.Katastrofos. Asteroido smūgis.
Mūsų planeta pergyveno seriją priešistorinių katastrofų, kurios išnaikino 99 proc gyvų organizmų. Tačiau jei neįvyktų tos katastrofos – mūsų nebebūtų. 65 mln metų atgal didžiulis Everesto kalno dydžio, apie 10 km diametro, apie trilijoną tonų svorio asteroidas įsirėžė į Žemę didžiuliu 60 kartų viršijančiu garsą greičiu – apie 70 tūkst km/val. Tai iššaukė patį didžiausią gyvosios gamtos išmirimą ir tame tarpe dinozaurų išnykimą. Tik susidūrimas su protoplaneta 4,3 mlrd metų atgal buvo didesnis, kai susiformavo mėnulis, ir tada dar nebuvo gyvybės. Ši istorija apie šį vėliau įvykusį grandiozinį smūgį.
Mūsų planetai apie 4,5 mlrd metų. Daug kas įvyko per šį laikotarpį. Sunku aprėpti tokį grandiozinį periodą, ir dėl to pabandykime šį periodą iki dabar įsivaizduoti laikrodyje kaip 24 valandų paros periodą. Tokiu būdu 11 val 38 min vakaro Žemė pergyveno katastrofišką smūgį. Tokį galingą, kad į kosmosą buvo išmesta milijonai tonų atplaišų ir visas Žemės paviršius užsiliepsnojo. Tai užleido grandinę įvykių, kurių pasekoje buvo ištrinta iš Žemės paviršiaus 70 proc gyvų organizmų kartu su dinozaurais. Tai pakeitė evoliucijos eigą bei lėmė žinduolių ir tame tarpe Žmonių atsiradimą. Iš kur mes tai žinome ?
Daugelį metų mokslininkai bandė nuosekliai sujungti eilę esančių aplink mus požymių ir atradimų, kad nupiešti aiškų vaizdą kas gi atsitiko su dinozaurais.
Vienoje iš Kanados upių – Red Dyro slėnyje paleontologai ieško ir randa šios Žemės istorijos paskutinio masinio išmirimo periodo mįslės raktus. Čia tarp akmenų, atitinkamame aukščio lygyje randamos suakmenėjusios dinozaurų liekanos. Kiekvienas sluoksnis 
atspindi atitinkamą istorijos periodą ir tame tarpe daugelio milijonų metų dinozaurų epochos periodą. Yra smiltainio sluoksnis o po juo argilito sluoksnis ir toliau kiti. Metro gilumoje randasi sluoksnis kuris intriguoja daugelį mokslininkų. tai kreidos ir terciaro periodų riba. Žemiau yra daugelio rūšių suakmenėjusios liekanos. Aukščiau nėra apie 70 proc rūšių ir tame tarpe dinozauro liekanų. Tokie sluoksniai randami visame pasaulyje.
Niekas nežinojo kodėl įvyko masinis išmirimas, kol Pietų Europoje, šiaurės Ispanijoje nesurado kas ištrynė dinozaurus ir Žemės veido. Cheminė uolynų sluoksnio analizė parodė labai reto Iridžio metalo priemaišas, kurios gali būti tik didžiulėse Žemės gelmėse. Jas į paviršių galėjo atnešti tik meteoritai ar asteroidai.
Pilnam įrodymui dar būtina rasti smūgio vietą – kraterį . Išnagrinėję įridžio paplitimą mokslininkai apskaičiavo kad krateris turi būti apie 200 km diametro. Dėl didžiulio smūgio buvo išgarintas iridis ir vienodai paplito po visą pasulį kartu su dulkėmis. Dėl to pal kiekį neįmanoma nustatyti smūgio vietos, o erozija nutrynė mechaninius pėdsakus.
Tik sėkmė ir užsispyrimas lėmė atradimą. Nasos mokslininkai (kurių specializacija – galingi kosminiai susidūrimai) analizavo meteoritinį kraterį Arizonoje . Jis susiformavo visai neseniai – tik 50 tūkst metų atgal, o asteroidas buvo tik 45 m diametro. Išsiskyrė milžiniškas sprogimas – nuo 1 iki 10 megatonų energijos kiekis, pakelė milijonus tonų uolienų ir suformavo 1200 m pločio smūginį kraterį . Namo dydžio uolienos buvo nusviestos per kelis kilometrus. Tai mažo asteroido pėdsakas, o koks pėdsakas keleto kilometrų dydžio asteroido, sunku įsivaizduoti. Bet šis mažas krateris leido sužinoti kaip kosminis smūgis pakeičia uolienos akmenį. Karštis ir smūginis spaudimas suspaudė ir pavertė dulkėmis atskirus mineralus, kurie randami atitinkamose vietose.
Kolorado valstijoje mokslininkai to istorinio periodo nagrinėjamame pusantro cm storio uolienų sluoksnyje rado ne tik iridžio, bet ir smūgio metu susiformavusių atitinkamų suspaustų ir susmulkintų granuliuotų kvarco mineralų. Jie priartino mokslininkus prie asteroido smūgio vietos, nes tik smūgio vietoje susiformuoja suspaustas kvarcas. Link Karibų jūros tas kvarco sluoksnis didėja. Tuomet čia turi būti krateris.
Pasisekė tai, kad 1978 metais naftos kompanija nagrinėjo Jukatano pusiasalio teritoriją ir 1200 m gilyje netoli Meksikos aptiko didžiulę 200 km pločio pasagos formos struktūrą. Žvalgybinių gręžinių pavyzdžiai parodė kad ten yra iridis ir suspaustas kvarcas.
Čičen Ica Meksikoje. Čia Majai garbindavo savo dievus. Jie tikėjo, kad Žemė susiformavo būtent prieš 65 mln metų. Ši vieta pasižymii majų šventyklomis ir karstinėmis įdubomis arba smegduobėmis. Kai lietaus vandeniu išplaunama klintis, susiformuoja požeminės olos ir įgriūna smegduobės. Šios vietos majų buvo naudojamos aukojimui.
1996 metais Nasos mokslininkai nustatė ryšį tarp senovinio asteroido smūgio ir karstinėmis olomis. Jos susiformuoja išilgai netvarių uolienų skylimo vietų. Kosmoso nuotraukos ir naftos 
kompanijų žemėlapiai rodo karstinių įdubų sutapimą su asteroido kraterio pusžiedžiu. Šis žiedas patvirtina didžiulį kraterio dydį ir galutinai įrodo jo buvimo vietą bei leidžia atskleisti tuomet vykusius įvykius.
Papildomai buvo atlikti eksperimentai Nasos tyrimų laboratorijoje tik sumažintame mastelyje imituojant smūgį vertikalia patranka į padengtą vandeniu smėlį. Kulka skrido apie 30 tūkst km/val greičiu ir buvo filmuojama super greita kamera.
Išaiškėjo, kad iškart po asteroido smūgio iškyla saulės paviršiaus temperatūros išlydytos uolienos garai su nuolaužomis ir susiformuoja krateris. Kulka pakėlė kilogramus nuolaužų, o tų laikų asteroidas milijardus tonų dujų ir nuolaužų, kurių greitis siekė 40 tūkst km/val. Dalis nuolaužų išskrido į kosmosą ir dalis galėjo pasiekti mėnulį. Smūgio vietoje pakilo temperatūra iki 9 tūkst laipsnių pagal Celsijų ir išlydė uolas, nusirito galinga sūginė banga 
. Įkaitinto oro banga judėjo daugiau kaip 3000 km/val. ir viską degino pragarišku karščiu savo kelyje. Gyviems organizmams nebuvo kur pasislėpti. Bet tai dar ne viskas. Per vandenyną nusirito milžiniškas cunamis . 2004 metų Indijos vandenyno cunamis buvo apie 9 m aukščio. O šis turėjo būti dešimtimis kartų didesnis ir tūkstančius kartų grėsmingesnis. Net ir kitoje Žemės pusėje dinozaurai neišgyveno dėl sekusių globalių katastrofų.
To meto uolienų sluoksniai turi pelenų ir daugelyje vietų medžio anglių sluoksnius. Viso apskaičiuota 70 mlrd tonų suodžių per visą pasaulį. Tai beveik visos augalijos kiekis. Degančio globalaus pragaro pėdsakas. Dalis smūgio nuolaužų išėjusių į kosmosą, buvo pritraukti Žemės gravitacijos jėga atgal ir padegė visą pasaulį.
Po keturių valandų milijardai tonų nuolaužų atsirado kitoje Žemės pusėje. Vienok nedideliam dinozaurų kiekiui tikriausiai pavyko 
išgyventi, bet dienos jiems vis tik buvo suskaičiuotos. Asteroidas iššaukė netikėtą ir kardinalų klimato pokytį. Suodžiai ir dulkės padengė visą Žemės atmosferą, pro kurią negalėjo prasiskverbti saulės spinduliai. Užėjo ilgalaikė iki 6 mėn visiška tamsa. Neįmanoma buvo nieko įžvelgti. Staigiai nukrito temperatūra. O dar asteroidas pataikė į pačią nepalankiausią vietą, nes čia buvo daug mineralų, turinčių sieros. Jie susimaišę su atmosferos vandeniu bei pakilę į viršutinius atmosferos sluoksnius ne tik atspindėjo šviesą, kuri keliems metams sumažino temperatūrą iki 12 laipsnių šalčio ir prailgino žiemą bet ir nulijo sieros rūgštimi bei apnuodijo ištisus rajonus. Po kiek laiko galiausiai sieros dalelės nusėdo ir temperatūra atsistatė. Bet dar ne viskas. Maisto grandinė buvo pažeista ir gyvūnams nebuvo ką ėsti. Buvo mažai augalijos ir globalus atšalimas pasikeitė į globalų atšilimą. Smūgio vietos uolėnose buvo ne tik siera, bet ir anglies dvideginis. Anglies dvideginio padidėjo ir dėl gaisrų. Tiek daug, kaip prie šiuolaikinio iškasamo kūro deginimo ištisus 3 tūkst metų. Prasidėjo šiltnamio efektas. Temperatūra viršijo 20 laipsnių ištisus šimtą metų ir ji išardė ištisą ekosistemą paversdama paviršių į išdegintą dykumą . Žolėdžiams o po to ir mesėdžiams dinozaurams bei gyvūnams neliko maisto. 150 mln metų dinozaurų viešpatavimas baigėsi.
Taigi dabar planetoje viešpatauja Žmogus. Nes išgyveno žinduolių rūšys, sugebančios adaptuotis prie atitinkamų pokyčių. Tų laikų uolienų sluoksniuose randamos graužikų tipo žinduolių liekanos. Matyt jie daugiau už kitus sugeba prisitaikyti, pasislėpti po žeme ir naudoti maistui beveik viską. Gimdo ne atviroje erdvėje ir dėl to labiau apsaugoti. Išmirę dinozaurai dėjo kiaušinius ir buvo labiau pažeidžiami. Išgyvenę krokodilai deda kiaušinius užkasdami į smėlį ir sugebėjo išgyventi. Ar sugebėtų tokius kataklizmus pergyventi žmonės ? Gal vienetai. Ar gali pasikartoti toks scenarijus ? Aišku gali ir aišku kad atsitiks vėl kada nors. Tai atsitinka vidutiniškai kas 100 mln metų. Mažesni smūgiai atsitinka daug dažniau. 50 tūkst metų atgal 50 m diametro asteroidas įsirėžė į mūsų Žemę ir suformavo meteoritinį kraterį Arizonoje. 1908 metais Tunguskos meteoritas įsirėžė Sibire ir sugriovė 15 tūkst hektarų plotą. Tokio dydžio meteoritai atsiranda maždaug kas 100 metų. Taigi neteks daug laukti iki sekančio smūgio. Tokie nenugalimos gamtos dėsniai.
Sunku patikėti, kad mes savo egzistavimu turime būti dėkingi toms baisioms praeities katastrofoms.
Kreidos-terciaro masinis rūšių išnykimas
Geologinė (tradicinė) laiko skalė
Geologinė laiko skalė
Geologic Clock with events and periods
III.Katastrofos. “Ugnies“ planeta
Nuo Žemės planetos formavimosi pradžios prieš 4,5 mlrd metų, jai teko pergyventi serijas globalių katastrofų. 250 mln metų atgal eilė galingiausių ugnikalnių vos nesunaikino visą Žemės gyvybę. Tai buvo pats didžiausias gyvūnų išmirimas Žemės istorijoje. Bet be šios katastrofos žmonija čia niekada negyventų. Šita istorija – tai ugnies planetos istorija.
Sunku įsisąmoninti tokį grandiozinį laiko tarpą ir grandiozinius įvykius. Kad geriau parodyti įvykių perspektyvą, galim visą gausią Žemės istoriją iki dabar suspausti į 24 val paros laikrodžio laiką.
Tokiu būdu 10 val 40 min vakaro, arba 250 mln metų atgal visos gyvybės rūšys mūsų planetoje atsidūrė ant išmirimo ribos. Tai buvo Permo periodas. Tai buvo mirtinos, viską naikinančios grandininės reakcijos laikas. 95% visų augalų ir gyvūnų, jūrose ir žemynuose dingo visiems laikams. Tai buvo toks dramatinis procesas, koks tik galėjo įvykti gyvybės istorijoje, tuo pačiu pakeitęs evoliucijos procesą. Mes gyvuojam dėka tų 5% likusių gyvų organizmų ir augalų, prisitaikusių ar pergyvenusių tą didžiulę kaitrą.
Kas atsitiko ir kodėl ? Tai paslaptis, kuri jaudina mokslininkus ir kurie pusė amžiaus atgal aptiko tų laikų pėdsakus. Tai būtina sužinoti, kad geriau suprasti gyvybės evoliuciją.
Pietų Afrikos įduboje Karl buvo analizuojamos gyvūnų, gyvenusių dar prieš dinozaurus liekanos. Čia egzistavo pilnai stabili ekosistema. Nedideli mintantys augalais gyvūnai – diiktadonai . Lygumose ganėsi karvės dydžio žolėdžiai –
dicinodonai.
Virš 150 mln metų iki terenozauro gyveno mėsėdis plėšrūnas gorgonopsas. Ir visi jie išnyko. Kas juos nužudė ?
Aukščiau minėtos Afrikos įdubos nuogulinės uolienos atskleidžia paslaptį. Apatiniuose sluoksniuose žalios ir mėlynai pilkos uolienos, kas charakterizuoja labai drėgną klimatą. Bet aukščiau visiškai kitas vaizdas. Uolienos raudonos, kas patvirtina, kad įvyko staigus atšilimas ir sausra. 
Taip pat čia jau neberandama gyvybės pėdsakų. Tokia raudona mirtina zona randama visame pasaulyje. Tai patvirtina globalų kataklizmą, kai temperatūra pakilo 20 laipsnių.
Prieš 250 mln metų įvykęs temperatūros šuolis pakeitė evoliucijos eigą mūsų planetoje. Tokį kataklizmą galėjo iššaukti tik kažkoks ypatingas įvykis ar procesas, tik kažkas nežemiško. Gal asteroidas kuris pakėlė į atmosferą 7 milijardus tonų dulkių, kurios uždengė saulę, sunaikino augalus ir privedė prie mitybos grandinės kolapso ir sekusio gyvūnų išmirimo. Tai galėjo trukti dešimtmečius. Bet tų laikų akmenys pasakoja ką kitą. Masinio išmirimo laikų grenlandijos akmenų tyrimas parodė kad išmirimas įvyko ir sausumoje ir jūrose, bei davė daug aiškesnį ir detalesnį vaizdą kas atsitiko. Asteroido atveju išmirimas turėjo įvykti keletos dienų ar savaičių laikotarpyje. Tačiau iš tikrųjų tai įvyko palaipsniui 100 tūkst. metų bėgyje. Per ilgai, kad tai būtų meteoritas. Išmirimo priežastimi turėjo būti kas tai kitkas. Geologai įsitikinę, kad katastrofa įvyko giliai po žeme. Vulkanai – įpatigos griaunančios jegos gamtos reiškinys. Jie neįsivaizduojamos galios pasisėmę planetos viduje, iššauna išlydytą akmens masę ir toksines dujas aukštai į atmosferą.
1975 metais Rusijoje vulano Tolbačik pelenų stulpas buvo toks didelis, kad buvo lengvai pastebimas iš kosmoso. Tačiau 250 mln metų atgal išsiveržimai buvo daug galingesni. Pasekmių pėdsakai randasi rytų Rusijoje – Sibire. Tai taip vadinami Sibiro trapai , tokie esantys tik čia, nes didžiausi per visą Žemės geologinę istoriją. Susiformavo iš Jūros dydžio – milijonų kūbinių metrų magmos. Toks išsiveržimas vadinamas plynaukštės-bazaltiniu arba vulkanine plynaukšte. Tokiu būdu išsiliejusios lavos plotas buvo JAV ploto ir apie pusantro km storio.
Dabar Islandija yra pati aktyviausia geologinė vieta pasaulyje. Palyginus nežymus 8 mėn trukęs 1783 metų bazaltinis išsiveržimas čia suformavo atitinkamą plynaukštę. 27 km ilgio krateris mėtė į 1200 metrų aukštį lavos fontanus. Bet tai smulkmena palyginus su buvusiu Sibiro išsiveržimu. Lava palyginus netoli slenka, pelenai toliau skrenda, bet visų didžiausius pakenkimus gyvybei daro išsiveržusios dujos. Didelis ir mirtinas anglies dvideginio kiekis, atmosferos drėgmėje ištirpusi sieros rūgštis ir rūgštiniai lietūs graužia beveik visas gyvybės formas ir maisto grandinė nutrūksta. Dalis sieros rūgšties smulkių lašelių pasilieka atmosferoje, atspindi saulės spindulius ir atšaldo planetos paviršių. Po karščio seka šaltis. Tokiu būdu Sibiro trapai formavosi beveik pusė milijono metų ir padengė 5 mln kv. km plotą. Tai 200 tūkst kartų daugiau negu 1783 m Islandijos išsiveržimo metu.
Grenlandijos akmenys rodo kad visų pirma pasikeitė augalų struktūra. Įsibėgėjo mutacijos siekiant prisitaikyti prie kintančio klimato. Augalų lapai sugeria anglies dvideginį per apačioje lapo esančias poras. Kadangi šių dujų buvo labai daug, suakmenėjusiuose tų laikų lapuose rastas žymus tų porų sumažėjimas. Dėl to pačio anglies dvideginio padidėjimo 20 kartų daugiau negu dabar yra, įvyko globalus atmosferos šilumos šuolis. O tai iššaukė lietaus zonų pokyčius. Pusiaujo zonose sumažėjo lietaus. Klestintys Afrikos pelkėti laukai virto nevaisinga dykuma. Bet tai dar ne viskas. Nukentėjo ir okeanų augalija bei gyvūnija. Grenlandijos akmenys su gražiais auksu spindinčiais kristalais rodo, kad vandenyne nebuvo deguonies ir susiformavo spindintis peritas. Taigi išaiškėjo kad deguonies nebuvimas okeanų vandenyje iššaukė vandens gyvybės žūtį. Bet kodėl tiek daug gyvybės išmirė ? Gylumoje išsivystė purpurinės spalvos bakterijos, gyvenančios kur nėra deguonies ir išskiriančios sieros vandenilį, o jo dėka susiformavo kvepiantis supuvusiais kiaušiniais ružavas vanduo ir peritas. Toks vanduo – nuodai visoms deguonimi kvėpuojančioms gyvybės rūšims.
Koks galingas ir globalus procesas galėjo pašalinti deguonį iš didžiulių okeanų ? Turėjo sustoti vandens cirkuliacija. O ji vandenynuose sustojo dėl Sibiro trapų bei atmosferos ir vandens įkaitimo apie 10 laipsnių. Tai nužudė trečdalį gyvybės. To neužtenka, dar vandenynų dugne liko žudikas kuris nužudė likusią gyvybės dalį.
Per 5 tūkst metų išmirė 70% visos gyvybės. Dar viena išmirimo banga su temperatūros padidėjimu įvyko dėl metano – 20 kartų galingiau veikiančio šiltnamio efektui negu anglies dvideginis.
Giliai vandenynuose, mažiausiai išnagrinėtose vietose glūdi dideli klodai metano hidrato . Tai vandenyno dugne užšaldytos dujos. Dabartiniu laiku yra apie 3 milijardus tonų šios medžiagos. Jis labai jautrus šilumai. Keliu laipsnių atšilimas gali išprovokuoti metano išlaisvinimą, ir galingo šiltnamio efekto grandininę reakciją. Tai ir atsitiko antrojoje išmirimo bangoje 250 mln metų atgal. Bendroje sumoje temperatūra padidėjo 20 laipsnių. Adaptuotis tokiomis sąlygomis dauguma gyvybės rūšių negalėjo.
Visos evoliucijos perspektyvoje tai buvo tik pradžia. Vienos rūšys išmirė, tačiau kai kurios rūšys gavo šansą užimti jų vietą. Tai nedidelės gyvūnų rūšys gyvenančios žemės urvuose – Cinodontai . Jie buvo skanėstas garganopsams, kurie išmirė. O deginantis karštis urvus sunkiai pasiekia. Požeminės šaknys ir gumbai aprūpindavo maistu ir skysčiais. Pietų Afrikos įduboje Karl paleontologai padarė svarbų atradimą. Rado Cinodonto liekanas, kurie evoliucijos eigoje vienoje iš šakų išsivystė į žinduolius . Yra už ką dėkoti cinadontams. Jei jie neišgyventų tai nebūtų žinduolių ir tikriausiai nebūtų mūsų.
Tokiu būdu ketvirtis milijardo metų atgal išgyveno tik keletas ekosistemų ir keletas gyvūnų rūšių. Vienok tokia katastrofa gali įvykti vėl. Išsiveržimai kaip Islandijoje 1783 metais, įvyksta maždaug kas 20 tūkstančių metų. O panašiai kaip Sibiro trapai – dar rečiau, kas keletą ar keliolika milijonų metų, bet vis tik atsitinka. Sunku pripažinti kad gali įvykti toks viską griaunantis išsiveržimas. Ir žmonijai su visomis šiuolaikinėmis technologijomis nėra kuo apsiginti. O be to dar gali grėsti ne tik gamtiniai reiškiniai, bet ir žmonijos sukurta nuosava ekosistema. Žmonijos veiklos rezultate išmetamas anglies dvideginis katastrofiškai veikia mūsų ekosistemą. Mes potencialiai galim išmesti 2 ar 3 tūkstančius gigatonų anglies dvideginio per sekančius pora šimtų metų. Sibiro trapai išmetė panašų kiekį per tūkstančius ar milijoną metų. Dėl to baisu pagalvojus kad gali atsitikti panaši katastrofa. Mūsų atmosfera jau šyla. Mokslininkai perspėja kad netolimoje ateityje gali įvykti grandininė atšilimo reakcija kaip buvo praeityje. Įvertinant tokį žmonijos teršimo mastą ir kad didžiuliai klodai metano (hidrato formoje) guli vandenynų dugne – tokio masto mūsų išprovokuota katastrofa pilnai reali. Lieka klausimas – kap greitai ji gali įvykti?
Geologinė (tradicinė) laiko skalė
Geologinė laiko skalė
Geologic Clock with events and periods
II.Katastrofos. “Sniego Gniūžtės“ planeta
Žemės planeta gimė 4,5 milijardo metų atgal. Sunku įsivaizduoti tokį ilgą laiko tarpą. Kad geriau parodyti įvykių perspektyvą galim visą gausią Žemės istoriją iki dabar suspausti į 24 val paros laikrodžio laiką.
Tokiu būdu po 2 min į Žemę įsirėžė atkeliavusi iš kosmoso kita proplaneta. Iš susidūrimo nuolaužų susiformavo Mėnulis. Ketvirtą ryto atsirado pirmoji primityvioji gyvybė. Sekančius 3 mlrd metų bakterijos apsigyveno visuose okeanuose. Apie 8 val kontinentus supo vandenynai ir seklios jūros kuriose jau visur kirbėjo paprasčiausios bakterijos.
8 val 27 min vakaro t.y. 650 mln metų atgal įvyko katastrofa – temperatūra nukrito žemiau nulio, Žemė užšalo ir paviršius tapo “sniego gniūžte“ . Vos užgimusi gyvybė atrodė tuoj žus. Ledais sukaustyta žemė egzistavo net 25 mln metų. Šis periodas dar vadinamas Kriogeniu. Vis tik kai kurie mikroorganizmai išgyveno ir padarė milžinišką šuolį planetos istorijoje, nes evoliucionavo naujomis formomis ir naujoje aplinkoje, kurias mes dabar žinom ir kuriose mes dabar esam.
Kodėl taip atsitiko ir kaip pavyko mokslininkams tai sužinoti ? Juk neliko senųjų ledynų. Bet liko kitų pėdsakų, paslėptų tolimuose mūsų planetos užkampiuose ir liudijamčių apie tai.
Viena tokių – Australijos karščiausi kalnagūbriai su šalčiausio planetos periodo pėdsakais. Didžiūliai plotai buvo tyrinėjami tame tarpe ir iš oro. Atitinkamuose uolienų sloksniuose užrašyta planetos geologinė istorija, kurią tik reikėjo mokėti perskaityti. Čia rasti akmenys, kuriuos galėjo atnešti tik ledynas, egzistavęs 650 mln metų atgal.
Kaip pernešami ledynais akmenys tyrimai atlikti Aliaskoje. Jie kaip buldozeriai nugremžia viską iš ledyno pagrindo ir nuneša net didesnius už autobusą akmenis į slėnį net už tūkstančių kilometrų.
Australijos Flinderso kalnagūbrio akmenys liudija, kad Australija tais laikais buvo arčiau pietų poliaus ir akmenys atnešti iš ten.
Mirties slėnyje pietvakarių Amerikoje irgi yra atitinkami akmenys su pėdsakais, liudijančiais tą istorijos laikotarpį. Magnetiniai tų akmenų tyrimai tiksliai nurodo iš kur atnešti nagrinėjami akmenys. Mirties slėnyje rasti akmenys iš tropikų, o Australijoje – iš ekvatoriaus. Jei ekvatoriaus zona buvo po ledu, tai ir visa Žemė buvo. Tai buvo pats didžiausias ledynmetis.
Ledynmečiai Žemėje įvyksta maždaug kas 100 tūkst metų, bet nesiekia ekvatoriaus (kaip įvyko 650 mln metų atgal). Tai įvyksta dalinai dėl Žemės orbitos pasikeitimų. Kas dar įtakojo tokį pasikeitimą ? Pasirodo kalta buvo atmosfera – tiksliau jos anglies dvideginis . Nuo jo kiekio priklauso visos planetos temperatūra.
Tais laikais egzistavo vienas ekvatorinis drėgnasis superkontinentas, nebuvo tokios gyvosios dangos kaip dabar, kuri sureguliuoja dvideginio kiekį dabar ir anglies dvideginis buvo lietumi išplautas iš atmosferos į vandenynų nuogulas. Savo ružtu tuomet plačiai egzistavusios vandenyno Melsvabakterės (lot. Cyanobacteria) dar daugiau padidino dvideginio sumažėjimą ir pernešimą į nuogulų uolienas, kurias dabar nagrinėja mokslininkai. Tos bakterijos vos nesunaikino pačios savę. Be to didelę įtaką padarė ledas, kuris daug labiau atspindi saulės spindulius (85 %) nei kontinentas ar vandenynas (keli %) ir taip pat sumažino tų laikų planetos temperatūrą. Buvo pereita riba, kai jau nėra kelio atgal – negrįžtamas procesas. Mokslininkų paskaičiuota, kad jei ledynas padidėja toliau už 30 laipsnių platumos, tai iššaukia dar didesnį saulės atspindėjimą, šaltį, ledyno didėjimą ir negrįžta atgal.
Tuo laiku vienalasčiams vandenyno organizmams beliko pasirinkimas žūti ar prisitaikyti prie naujų sąlygų. Aliaskos ledynų mikrobiologai tyrinėjo gyvybės požymius iš pirmo žvilgsnio negyvenamuose ledynų tyruose ir olose bei kaip šie mikroorganizmai galėjo išgyventi didžiausio ledynmečio metu. Tokie organizmai vadinami eksrtamofilais.
Rastos bakterijos, kurioms nereikia saulės šviesos – gali pasiimti energijos iš uolienų. Melsvabakterės pasižymi prisitaikomumu prie labai ekstremalių ledyno sąlygų. Tai ir išgelbėjo šiuolaikinę gyvybę.
Gaunasi kad jei įvyksta baisus kataklizmas, šios ir panašios bakterijos prisitaiko prie naujų sąlygų ir duoda pradžią naujų gyvybės formų vystymuisi.
Kad toliau gyvybės formos vystytusi, reikėjo kažko, leidžiančio išeiti iš negrįžtančio ledyninio proceso. Kas tai buvo prieš 650 mln metų ? Atsakymas randasi Žemės gelmėse, kurios jėga leido prasiveržti pro ledynų dangą.
Aliaskos ugnikalnių tyrimai davė atsakymą. Tai prasiveržiančių pro ledyną ugnikalnių anglies dvideginio dujos. Tūkstančiai ugnikalnių galėjo pakeisti atmosferą ir gražinti temperatūrinį balansą į palankų gyvybei klimatą. Taip baigėsi 25 mln metų trukmės ledynmetis. O per sekančius tris mln metų trunkantis šiltas klimatas įtakojo milžiniškam gyvybės evoliucijos šuoliui, nepanašiam nė į jokį kitą buvusi ir būsimą evoliucijos šuolį.
Tokiu būdu šis ledynmetis netapo gyvybės katastrofa o tapo atrama nepapprastam gyvybės šuoliui sukurusiam šiuolaikinę gyvybę. O lemiamai reikšmei šiems pokičiams padarė deguonis. Iki ledynmečio atmosfera turėjo tik apie 1% deguonies – per mažai sudėtingesniems organizmams. O po ledynmečio pakilo iki 21%. Mat ilgo ledynmečio metu saulės ultravioletiniai spinduliai reagavo su ledo vandens molekulėmis ir suformavo vandenilio peroksidą. Ledyno atšilimo metu jis skilo, išleido didžiūlį deguonies kiekį į atmosferą ir vandenynus, kuris kaip kuras užvedė gyvybės ir evoliucijos variklį. Iš vienalasčių susiformavo daugialasčiai bei gyvūnų karalystės. Šią evoliuciją atspindi aukščiau minėtų kalnų uolienose randami pėdsakai.
Šis ledynmetis suformavo sąlygas gyvybės šuoliui iš paprastų į sudėtingas organizmų formas. 3 mlrd metų egzistavusią primityvią gyvybę pakeitė daug sudėtingesnė. Jei ne tas ledynmetis, egzistuotų tik primityvi gyvybė ir mūsų nebūtų. Savo egzistavimu mes turime būti dėkingi buvusiai didžiausiai klimato katastrofai, kurios metu Žemė tapo “Sniego Gniūžte“.
Geologinė (tradicinė) laiko skalė
Geologinė laiko skalė
Geologic Clock with events and periods
Pasaulio pabaigos pranašystės
Meksikos Jukatano pusiasalis. Čia esančios drėgnos džiunglės ir derlingos lygumos virš 2 tūkst. metų buvo gimtais namais vienai iš didžiausių senojo pasaulio civilizacijų – Majų .
250 ir 900 m.e.metų laikotarpyje Majų gyventojų buvo apie 15 – 20 milijonų su teritorija nuo Kosta Rikos iki Gvatemalos. Archeologiniai tyrinėjimai rodo kad Majai buvo vieni pirmųjų senovės genčių, išvysčiusių raštiją, panaudojusių matematikos metodus ir stačiusių daugiaaukštes astronomines observatorijas savo super išvystytai astronomijai, astrologijai, trigonometrijai, architektūrai. Visą tą laiką europiečiai skendėjo taip vadinamuose “Tamsiuose amžiuose“ . Bet pats svarbiausias jų pasiekimas buvo kalendorius atspindintis žvaigždžių ir planetų žemėlapį. Jie mokėjo matuoti laiką ir tai buvo jų magija, užtikrinanti dominavimą prieš kitas gentis. Jie stebėjo Venerą, Mėnulio fazes ir užtemimus. Jie atsekdavo Žemės precesiją nors tai nepaprastai ilgas periodas lygus 25725 metams. Dėlto pavyzdžiui gerai matomas žvaigždžių ūkas – Plejados sietynas kiekvienais metais atsiranda danguje kovo 15 dieną ir po 72 metų viena diena anksčiau. O po 26 tūkstančių metų vėl pradės kartotis ciklas iš pradžių.
Laikas kaip žvaigždės slenka pasikartodamas kalendoriniuose cikluose. Ir tie ciklai gali būti panaudojami ateities pranašystėms. Vienas iš kalendorinių ciklų buvo ilgasis skaičiavimas, kuris baigėsi 2012 metų gruodžio 21 dieną, penktadienį. Bet kodėl pasirinkta tokia data? Atsakymą į šią mįslę galima rasti astronominiame fenomene – mūsų galaktikos Paukščių Tako centre, kur nėra žvaigždžių. Majai žinojo kur randasi galaktikos centras ir suprato kad šalia Juodosios Skylės kurią jie vadino Didžiuoju Nugarmėjimu. Jie sakė kad tai visatos gimimo kelias ir viskas atsirado tuo keliu. O 2012 12 21 dieną Žemė, saulė ir šis kelias išsirikiuoja į vieną liniją, kaip visada kas 26 tūkstančius metų. Ar gali būti atsitiktinumas kad Majų kalendorius baigiasi kaip tik šiuo astronominiu Paukščių Tako laiku? Ar galėjo Majai užfiksuoti tai elementariai stebėdami žvaigždes? Ne. Majai tikėjo, kad šios žinios jiems atėjo nuo dievybių, gyvenančių žvaigždėse. Ar gali būti kad tos dievybės buvo ateiviai iš kitų planetų? Atsakymas į šį klausimą – taip, pilnai gali būti. Majai tvirtino, kad šias žinias jie suformavo patys iš tų dievybių dovanotos informacijos.
Net jei informacija apie tokį ilgalaikį kalendorių atėjo iš nežemiško šaltinio, tai kuom įpatinga yra ši 2012 metų data? Tyrinėtojai tvirtina, kad šios mįslės atsakymą galima rasti Tortugero miesto griuvėsiuose, kur rasta ir sudėliota iš fragmentų lentelė su jeroglifais, kurioje rašoma apie devynių dievybių sugrįžimą 2012 metais gruodžio 21 d. Tiktai kadangi lentelė dalinai apgadinta, tai teko trūkstamą dalį logiškai papildyti.
D
augelį metų į šį monumentą nebuvo kreipiamas įpatingas dėmesys, kol 2011 11 24 Meksikos nacionalinis archeologijos ir istorijos institutas pateikė pasauliui antrąjį artefaktą: Komalkalko miesto griuvėsiuose rastą saulėje išdžiovintą molio plytelę, kurioje aiškiai paminėta 2012 12 21 data. Tai viena iš tūkstančių čia surastų molio plytelių su retai pasitaikančiais hieroglifais ir nežemiškų butybių apsilankymu su pasulio pabaigos žinia. Daugelys archeologų ir mokslininkų mano šią koncepciją ne šiaup sau prigalvota. Jie sako, kad tai ne pranašystė, o greičiau molio plytelės keistenybė, nuo kurios ne taip paprasta atsiriboti. Jinai išraižyta ant vidinės nematomos pusės sienoje iš plytelių. Neaišku kodėl taip slaptai padaryta. Gal kad nekiltu visuotina panika? Paleokontaktų pasekėkjai įsitikine, kad majams tikslias astronomines žinias perdavė ateiviai iš kosmoso. O šių spėjimų patvirtinimą dar galima rasti ir kitų senovės kultūrų pasaulio pabaigos pranašystėse.
Yra ir kita įdomi majų kalendoriaus aplinkybė. Ne kada baigiasi o kada prasideda kalendorius, daugiau nei 3000 metų atgal, kai dar nebuvo majų. O kodėl ilgojo skaičiavimo kalendorinio ciklo pradžia 3114 m.pr.m.e. rugpjūčio 13 diena? Iki šiol tai yra mistika. Kodėl buvo pasirinkta ši atbulinė data 3000 metų atgal? Pagal tai kas yra žinoma apie majus, ši pradžios data turėtų būti susijusi su kokiais tai astronominiais įvykiais. Viena iš versijų – kad tuo metu įvyko koks tai kataklizmas. Nesenai atlikti tyrimai parodė, kad asteroidas ar grupė asteroidų įsirėžė į žemę šiuolaikinės Austrijos teritorijoje ir kataklizmo padariniai iššaukė trunkantį kelis metus dangaus žymų užtemimą. O būtent tuo laiku prasideda Majų kalendorius. Harvardo ir Prinstono universitetų mokslininkai mano kad šis globalinis kataklizmas tuomet iššaukė planetos apledėjimą.
Pagal Majų tikėjimą 2012 metai – tai penktosios epochos pabaiga. Visų prieš tai esančių epochų pabaigoje irgi buvo kataklizmai, kurių metu žūdavo gyvybė.
Vakarų pasaulio laiko suvokimas yra labai tiesialinijinis. Gyvenimo suvokimas kaip tiesus kelias į ateitį. O majai gyvenimą suvokė kaip kažką cikliško. Taip ir ši penktosios žmonijos epochos ciklo pabaiga.
O dar įdomesnis klausimas ar nepametė ar neiškraipė majai bėgant laikui senųjų žinių. Ir ar negalima rasti patvirtinančius įrodymus tiriant pranašystes kitose senovės kultūrose?
Didžiojoje Gizos piramidėje rasta užkoduota informacija, kad 2004 – 2006 metų laikotarpyje užgrius serija vandens katastrofų. Ir iš tikrųjų buvo Indijos vandenyno cunamis nusinešęs 250 tūkst. gyvybių, buvo uraganas “Katryna“ ir kiti kataklizmai. Yra panašių Majų ir Egipto pranašavimų apie pasaulio pabaigą indėnų Hopi vakarų Amerikoje, kurie tiki kad esame penktoje žmonijos epochoje, kuri yra apsivalymo epocha prieš laiko pabaigą. Jie tiki, kad jei žmonija negyvens santarvėje ir harmonijoje su savim ir su mūsų planeta, tai užgrius didysis kataklizmas.
Indijoje senovės indų ir Budos astronominiame traktate “Surya-Siddhanta“ pranašaujama, kad žmonija greitai pasieks Kali-Jugos pabaigą – paskutinės žmonijos epochos pabaigą.
Vyriška vėlyvoji dievybė Kali, minima dienų pabaigoje Mahabharatos ilgiausioje pasaulyje poemoje, pasakoja apie didžiojo chaoso ir nesantaikos laikus atitinkančius tai pačiai datai.
Netgi krikščionių Biblija smulkiai pasakoja apie ateinančią baisią ugningą Apokalipsę . Krikščioniai sako, kad pasaulio pabaigoje žydai grįš į Pažadėtąją Šventąją žemę (kas ir vyksta paskutiniu laiku) bei įsikūrę ten įgaus visas teises į Jeruzalę ir šventyklą ant Šventojo kalno . Čia ateis Mesijas kad valdytu pasaulį paskutinėmis dienomis.
Idėja kad mes gyvename laiko pabaigoje – ne pasaulio pabaigoje o tik civilizacijos pabaigoje – yra globali daugeliui kultūrų. Kai daugelis senųjų pasaulio pabaigos pranašysčių labai apytikriai sako apie “paskutines dienas“, majų pranašystės nurodo tikslią datą.
Majų atitinkamo kalendoriaus metai sudaro 365,2422 dienas. Šiuolaikinis atominis laikrodis duoda 365,2420 plius minus 0,0005 dienų metuose. Tokiu būdu neaišku kas tikslesnis – majai ar atominis laikrodis. Kaip tai galėjo būti tokiais senais laikais?
Trečiasis majų ilgojo skaičiavimo kalendorius skaičiuoja laiką baktuno ciklais iš 394 metų arba 144 000 dienų. Taip pat yra ciklai iš 13 baktunų arba 5125 metų. Datos skaičiuojamos nuo 3114 m.pr.m.e rugpjūčio 11 dienos iki 2012 m. gruodžio 21 dienos. Kam jiems reikalingi buvo ciklai trunkantys tūkstančius metų? Paleokontaktų šalininkai teigia kad paskutinė data yra iki kosmoso ateivių pasirodymo, kuriuos majai pripažindavo dievybėmis. Šiuolaikinis mokslas nežino tiksliai kuo grindžiamos majų kalendorių sistemos ir belieka įtarti, kad buvo duotos kažkokių protingų būtybių, žinojusių ką žymi šie kalendoriniai ciklai. Taigi majų panaudojamos statybų technologijos, kalendorių sistemos ir žvaigždžių padėtys nurodo kad dievai grįš. Ir galima padaryti išvadą, kad reikia arba peržiūrėti senųjų civilizacijų istoriją daugeliu tūkstančių metų atgal arba tuo, kad kas tai nusileido iš viršaus ir apmokė, perteikė informaciją apie žinias ir technologijas.
Šiaurės Gvatemalos Tikalio miestas, kuris randasi tirštose Centrinės Amerikos džiunglėse. Šis architektūrinis paminklas buvo vienas iš didžiųjų majų civilizacijos miestų. Čia aplink Grand-Plaza aikštę majai pastatė setynias piramidines šventoves, kurių išdėstymas pakartoja Plejados sietyno žvaigždžių išdėstymą. Jie vadino jas septyniomis seserimis ir tikėjo, kad yra visų žvaigždžių centre, yra viso sutvėrimo centre ir kad jie atėjo iš ten. Kam su tokiu atsidavimu reikėjo tai pabrėžti šių šventovių statybose? Nebent norėjo užmegzti ryšį su ten esančiomis dievybėmis, kurios savo ruožtu davė jiems žinias. Plejados sietynas turėjo didelę reikšmę netik majams, bet ir kitiems amerikos aborigenams. Pvz Čerokių ir Hopių gentys tiki kad atėjo iš Plejados sietyno.
Majai tikėjo, kad kartu su dievybėmis nusileido plunksnuotas žaltys Kukulkanas, dievybė kuri galėjo skraidyti. Legendos sako, kad jis sugrįš.
600 km į šiaurę nuo Tikalio yra Čičen Ica, kurioje pastatyta piramidė Kukulkano garbei. Skirtingai nuo kitų piramidžių ji orientuota specialiai, kad lygiadienio metu piramidės laiptų šešėlis ant šiaurinės dalies kristų simbolizuojant Kukulkano nužengimą nuo piramidės. Tas nužengimas ir po to pakilimas patvirtina dievybių mifologiją. Bet kodėl tai taip svarbu buvo majams? Jei pažiūrėsim į skrendantį lėktuvą šiais laikais, glėsim pamatyti dumų juostą panašią į žaltį. Taigi majai galėjo matyti skaraidantį nežemišką aparatą. O viename iš monumentų pavaizduota žmogaus galva žvelgianti iš žalčio nasrų.
Ryšis tarp majų ir nežemiškų būtybių rastas ir senovės majų epe “Popol Vuh“ kuris verčiamas kaip “Liaudies knyga“. Tai vienintelis išlikęs legendų rinkinys apie majų istoriją. Išversta nežinomo kičių indėno, jo gimtąja kalba, lotynišku raštu ir užrašyta 16 amžiuje, o originalas dingęs. Jame daug temų ir tame tarpe apie majų civilizacijos gimimą. Iš pradžių nebuvo nieko, tik vandens paviršius be dangaus ir žemės. Iš to vandens atsiranda dievai ir nusprendžia sukurti žmones. Viename iš atrodo nepalankiausių civilizacijai vietų atsiranda civilizacija Maja ir stato miestus kaip valstybes bei piramides. Vysto raštiją, matematines sistemas. Ir šios miškų Civilizacijos skaitlingumas auga iki milijoninio dydžio. “Popol Vuh“ epas labai panašus į nurodymus ir tartum sako: Štai ką mes kartu su protėviais ir dievais nusprendėme, tai ką jūs privalote prisiminti visais sekančiais amžiais iki dievai sugrįš.
Gal ir aukščiau minėta majų legenda atskleidžia tiesą, kuri pranašauja apie laiko pabaigą Žemėje.
Monumentas Nr.6 su hieroglifų lentele – mokslininkų nuomone – blogoji katastrofos pranašystė eros pabaigoje. Rašoma, kad nusileis dalyvavęs žmogaus kūrime dievas Bolon Jokte, kuris yra labai galingas, skraidantis ir turintis gausybę žinių apie Visatą.
Palenkėje, 14 šventovėje, taip pat yra minimas Bolon Jokte. Ten aiškiai pasakyta kad Bolon Jokte atsirado Žemėje prieš daugiau nei 900 tūkst. metų. Kam reikėjo užrašinėti tokią datą? Be abejo tada kažkas turėjo labai svarbaus įvykti.
Panašią istoriją galima rasti ir senajame tekste žinomame pavadinimu “Chilam Balam“. Tai taip pat užrašyta po ispanų konkistadorų užkariavimų naikinant majų rankraščius. Chilam Balam tai tikėjimo tarnų pavadinimas, kurie Jukatano pusiasalyje buvo istorikais. Šiose knygose randam informaciją apie majų tikybą, apie buvusius ir būsimus įvykius. Pask šių rašytojų viskas aprašyta labai tiksliai. Jame aprašomi 20 mečiai periodai, kurie buvo panašūs ir reikia laukti negatyvių pasekmių. Vienas iš negatyviausių pranašiškų įvykių buvo be abejo ispanų atvykimas. Chilam Balam taip pat rašoma kad Bolon Jokte sugrįš ir susikaus su dangaus dievais gėrio ir blogio kare. Kiekviena majų epocha tiksliai nustatyta ir surišta su dievybių grįžimu. Šis sugrįžimas bei gerio su blogiu kova yra ir krikščioniškoje Biblijoje apie Apokalipsę. Joje arkangelas Mykolas susikaus su didžiuoju drakonu.
Yra daug teorijų apie žemės amžių ir jos vystymasį. Vienas faktas yra neginčijamas – amžius skaičiuojamas milijardais metų. Majai visatai priskyrė 16,4 milijardų metų, o mokslas duoda nuo 14,5 iki 15 milijardų. O žmonijos istorija lyginant labai trumpa. Didžiausi pavojai – stichinės nelaimės. Majai žinojo tai senai, ką mes tik dabar įsisąmoninam. Didieji kataklizmai vyko ir vyks nepriklausomai nuo mūsų. Pagal majus – kiekvienos eros pabaigoje ir jau buvo keturis kartus. Priežastimis buvo ugnis, ledas ir vanduo. Būsimoji gali apjungti juos visus arba kažkas absoliučiai naujo. Vystantis mokslui mes įsitikiname, kad majai buvo teisūs. Mes žinom kokie gali būti saulės išsiveržimai ir kaip jie veikia į energosistemas ir įrengimus. Deja gali pasireikšti domino efektas kitiems gyvybiškiems parametrams kaip magnetinis žemės laukas ar jos sukimosi greitis ar pakeisti didžiąsias okeanų sroves ar atsirasti juodoji skylė ar supernova ir t.t. su radikaliomis neigiamomis pasekmėmis gyvybei. O gal atvirkščiai suteiks impulsą aktyvesniam ir prasmingesniam gyvenimui naujojoje eroje.
#00 – Nežinomi ateities scenarijai
Praeituose straipsniuose 10 pasaulio pabaigos scenarijų sąrašas suformuotas ir surikiuotas pagal jų išsipildymo tikimybę:
#01 – Sintetinė biologija
#02 – Superprotingos mašinos
#03 – Paskutiniosios teismo dienos scenarijus
#04 – Klimato kolapsas
#05 – Fizikiniai eksperimentai
#06 – Gamtinės pandemijos
#07 – Priešiškos kitų pasaulių civilizacijos
#08 – Supervulkanų išsiveržimai
#09 – Pražūtingas susidūrimas
#10 – Žvaigždės žūtis
Vystantis mokslui ir žinioms jis be abejo keisis. Dėl to reikia įvardyti dar vieną pavojaus scenarijų, kuris daug rimtesnis už visus čia išvardintus. Tai dar nežinomų ateityje išaiškėsiančių scenarijų pavojus.
Vystantis technikai ir mokslui atsiranda vis naujos sritys reikalaujančios vis gilesnių tyrimų, kad nustatyti vis sudėtingėjančias šio pasaulio o gal dar ir kitų pasaulių priklausomybes. Dažnai išaiškėja naujos grėsmės ir žmonijos bejėgiškumas pasipriešinti be galo galingoms visatos, gamtos stichijoms.
Žmonijos gyvavimo trukmė ko gero labai priklausys nuo mūsų sugebėjimų pergyventi šį vis labiau besikeičiantį, perversmo amžių. Jei pergyvensim, tai gali tapti žmonijos lūžio momentu, kai žmonijos žūties tikimybė ims mažėti ir žmogaus gyvenimo trukmė ilgėti. Ateitis tuomet gali tapti daug didingesnė ir prasmngesnė už žmonijos praeities klaidas ir neišvengiamai patirtus kataklizmus.
Žr. kitus šios serijos straipsnius.
10 Ways to End the World 2011
Žymėti ir dalintis su kitais
-
Autoriai
-
Alternatyvios istorijos įdomybių konspektas 