IV.Katastrofos. Asteroido smūgis.

Mūsų planeta pergyveno seriją priešistorinių katastrofų, kurios išnaikino 99 proc gyvų organizmų. Tačiau jei neįvyktų tos katastrofos – mūsų nebebūtų. 65 mln metų atgal didžiulis Everesto  kalno dydžio, apie 10 km diametro, apie trilijoną  tonų svorio asteroidas  įsirėžė į Žemę didžiuliu 60 kartų viršijančiu garsą greičiu – apie 70 tūkst km/val. Tai iššaukė patį didžiausią gyvosios gamtos išmirimą ir tame tarpe dinozaurų  išnykimą. Tik susidūrimas su protoplaneta  4,3 mlrd metų atgal buvo didesnis, kai susiformavo mėnulis, ir tada dar nebuvo gyvybės. Ši istorija apie šį vėliau įvykusį grandiozinį smūgį.

Mūsų planetai apie 4,5 mlrd metų. Daug kas įvyko per šį laikotarpį. Sunku aprėpti tokį grandiozinį periodą, ir dėl to pabandykime šį periodą iki dabar įsivaizduoti laikrodyje kaip 24 valandų paros periodą. Tokiu būdu 11 val 38 min vakaro Žemė pergyveno katastrofišką smūgį. Tokį galingą, kad į kosmosą buvo išmesta milijonai tonų atplaišų ir visas Žemės paviršius užsiliepsnojo. Tai užleido grandinę įvykių, kurių pasekoje  buvo ištrinta iš Žemės paviršiaus 70 proc gyvų organizmų kartu su dinozaurais. Tai pakeitė evoliucijos  eigą bei lėmė žinduolių ir tame tarpe Žmonių atsiradimą. Iš kur mes tai žinome ?
Daugelį metų mokslininkai bandė nuosekliai sujungti eilę esančių aplink mus požymių ir atradimų, kad nupiešti aiškų vaizdą kas gi atsitiko su dinozaurais.

Vienoje iš Kanados upių – Red Dyro  slėnyje paleontologai  ieško ir randa šios Žemės istorijos paskutinio masinio išmirimo periodo mįslės raktus. Čia tarp akmenų, atitinkamame aukščio lygyje randamos suakmenėjusios dinozaurų liekanos. Kiekvienas sluoksnis atspindi atitinkamą istorijos periodą ir tame tarpe daugelio milijonų metų dinozaurų epochos periodą. Yra smiltainio  sluoksnis o po juo argilito  sluoksnis ir toliau kiti. Metro gilumoje randasi sluoksnis kuris intriguoja daugelį mokslininkų. tai kreidos  ir terciaro  periodų riba. Žemiau yra daugelio rūšių suakmenėjusios liekanos. Aukščiau nėra apie 70 proc rūšių ir tame tarpe dinozauro liekanų.  Tokie sluoksniai randami visame pasaulyje.

Niekas nežinojo kodėl įvyko masinis išmirimas, kol Pietų Europoje, šiaurės Ispanijoje nesurado kas ištrynė dinozaurus ir Žemės veido. Cheminė uolynų sluoksnio analizė parodė labai reto Iridžio metalo priemaišas, kurios gali būti tik didžiulėse Žemės gelmėse. Jas į paviršių galėjo atnešti tik meteoritai  ar asteroidai.
Pilnam įrodymui dar būtina rasti smūgio vietą – kraterį . Išnagrinėję įridžio paplitimą mokslininkai apskaičiavo kad krateris turi būti apie 200 km diametro. Dėl didžiulio smūgio buvo išgarintas iridis ir vienodai paplito po visą pasulį kartu su dulkėmis. Dėl to pal kiekį neįmanoma nustatyti smūgio vietos, o erozija nutrynė mechaninius pėdsakus.
Tik sėkmė ir užsispyrimas lėmė atradimą. Nasos mokslininkai (kurių specializacija – galingi kosminiai susidūrimai) analizavo meteoritinį kraterį Arizonoje . Jis susiformavo visai neseniai – tik 50 tūkst metų atgal, o asteroidas buvo tik 45 m diametro. Išsiskyrė milžiniškas sprogimas – nuo 1 iki 10 megatonų energijos kiekis, pakelė milijonus tonų uolienų ir suformavo 1200 m pločio smūginį kraterį . Namo dydžio uolienos buvo nusviestos per kelis kilometrus. Tai mažo asteroido pėdsakas, o koks pėdsakas keleto kilometrų dydžio asteroido, sunku įsivaizduoti. Bet šis mažas krateris leido sužinoti kaip kosminis smūgis pakeičia uolienos akmenį. Karštis ir smūginis spaudimas suspaudė ir pavertė dulkėmis atskirus mineralus, kurie randami atitinkamose vietose.
Kolorado valstijoje mokslininkai to istorinio periodo nagrinėjamame pusantro cm storio uolienų sluoksnyje rado ne tik iridžio, bet ir smūgio metu susiformavusių atitinkamų suspaustų ir susmulkintų granuliuotų kvarco mineralų. Jie priartino mokslininkus prie asteroido smūgio vietos, nes tik smūgio vietoje susiformuoja suspaustas kvarcas. Link Karibų jūros  tas kvarco sluoksnis didėja. Tuomet čia turi būti krateris.
Pasisekė tai, kad 1978 metais naftos kompanija nagrinėjo Jukatano pusiasalio teritoriją ir 1200 m gilyje netoli Meksikos aptiko didžiulę 200 km pločio pasagos formos struktūrą. Žvalgybinių gręžinių  pavyzdžiai parodė kad ten yra iridis ir suspaustas kvarcas.

Čičen Ica  Meksikoje. Čia Majai  garbindavo savo dievus. Jie tikėjo, kad Žemė susiformavo būtent prieš 65 mln metų. Ši vieta pasižymii majų šventyklomis ir karstinėmis įdubomis arba smegduobėmis. Kai lietaus vandeniu išplaunama klintis, susiformuoja požeminės olos ir įgriūna smegduobės. Šios vietos majų buvo naudojamos aukojimui.
1996 metais Nasos mokslininkai nustatė ryšį tarp senovinio asteroido smūgio ir karstinėmis olomis. Jos susiformuoja išilgai netvarių uolienų skylimo vietų. Kosmoso nuotraukos ir naftos kompanijų žemėlapiai rodo karstinių įdubų sutapimą su asteroido kraterio pusžiedžiu. Šis žiedas patvirtina didžiulį kraterio dydį ir galutinai įrodo jo buvimo vietą bei leidžia atskleisti tuomet vykusius įvykius.

Papildomai buvo atlikti eksperimentai Nasos tyrimų laboratorijoje tik sumažintame mastelyje imituojant smūgį vertikalia patranka į padengtą vandeniu smėlį. Kulka skrido apie 30 tūkst km/val greičiu ir buvo filmuojama super greita kamera.
Išaiškėjo, kad iškart po asteroido smūgio iškyla saulės paviršiaus temperatūros išlydytos uolienos garai su nuolaužomis ir susiformuoja krateris. Kulka pakėlė kilogramus nuolaužų, o tų laikų asteroidas milijardus tonų dujų ir nuolaužų, kurių greitis siekė 40 tūkst km/val. Dalis nuolaužų išskrido į kosmosą ir dalis galėjo pasiekti mėnulį. Smūgio vietoje pakilo temperatūra iki 9 tūkst laipsnių pagal Celsijų ir išlydė uolas, nusirito galinga sūginė banga . Įkaitinto oro banga judėjo daugiau kaip 3000 km/val. ir viską degino pragarišku karščiu savo kelyje. Gyviems organizmams nebuvo kur pasislėpti. Bet tai dar ne viskas. Per vandenyną nusirito milžiniškas cunamis . 2004 metų Indijos vandenyno cunamis  buvo apie 9 m aukščio. O šis turėjo būti dešimtimis kartų didesnis ir tūkstančius kartų grėsmingesnis. Net ir kitoje Žemės pusėje dinozaurai neišgyveno dėl sekusių globalių katastrofų.
To meto uolienų sluoksniai turi pelenų ir daugelyje vietų medžio anglių sluoksnius. Viso apskaičiuota 70 mlrd tonų suodžių per visą pasaulį. Tai beveik visos augalijos kiekis. Degančio globalaus pragaro pėdsakas. Dalis smūgio nuolaužų išėjusių į kosmosą, buvo pritraukti Žemės gravitacijos jėga atgal ir padegė visą pasaulį.
Po keturių valandų milijardai tonų nuolaužų atsirado kitoje Žemės pusėje. Vienok  nedideliam dinozaurų kiekiui tikriausiai pavyko išgyventi, bet dienos jiems vis tik buvo suskaičiuotos.  Asteroidas iššaukė netikėtą ir kardinalų klimato pokytį. Suodžiai ir dulkės padengė visą Žemės atmosferą, pro kurią negalėjo prasiskverbti saulės spinduliai. Užėjo ilgalaikė iki 6 mėn visiška tamsa. Neįmanoma buvo nieko įžvelgti. Staigiai nukrito temperatūra. O dar asteroidas pataikė į pačią nepalankiausią vietą, nes čia buvo daug mineralų, turinčių sieros. Jie susimaišę su atmosferos vandeniu bei pakilę į viršutinius atmosferos sluoksnius ne tik atspindėjo šviesą, kuri keliems metams sumažino temperatūrą iki 12 laipsnių šalčio ir prailgino žiemą bet ir nulijo sieros rūgštimi bei apnuodijo ištisus rajonus. Po kiek laiko galiausiai sieros dalelės nusėdo ir temperatūra atsistatė. Bet dar ne viskas. Maisto grandinė buvo pažeista ir gyvūnams nebuvo ką ėsti. Buvo mažai augalijos ir globalus atšalimas pasikeitė į globalų atšilimą. Smūgio vietos uolėnose buvo ne tik siera, bet ir anglies dvideginis. Anglies dvideginio padidėjo ir dėl gaisrų. Tiek daug, kaip prie šiuolaikinio iškasamo kūro deginimo ištisus 3 tūkst metų. Prasidėjo šiltnamio efektas. Temperatūra viršijo 20 laipsnių ištisus šimtą metų ir ji išardė ištisą ekosistemą  paversdama paviršių į išdegintą dykumą . Žolėdžiams o po to ir mesėdžiams dinozaurams bei gyvūnams neliko maisto. 150 mln metų dinozaurų viešpatavimas baigėsi.

Taigi dabar planetoje viešpatauja Žmogus. Nes išgyveno  žinduolių rūšys, sugebančios adaptuotis prie atitinkamų pokyčių. Tų laikų uolienų sluoksniuose randamos graužikų tipo žinduolių liekanos. Matyt jie daugiau už kitus sugeba prisitaikyti, pasislėpti po žeme ir naudoti maistui beveik viską. Gimdo ne atviroje erdvėje ir dėl to labiau apsaugoti. Išmirę dinozaurai dėjo kiaušinius ir buvo labiau pažeidžiami. Išgyvenę krokodilai deda kiaušinius užkasdami į smėlį ir sugebėjo išgyventi. Ar sugebėtų tokius kataklizmus pergyventi žmonės ? Gal vienetai. Ar gali pasikartoti toks scenarijus ? Aišku gali ir aišku kad atsitiks vėl kada nors. Tai atsitinka vidutiniškai kas 100 mln metų. Mažesni smūgiai atsitinka daug dažniau. 50 tūkst metų atgal 50 m diametro asteroidas įsirėžė į mūsų Žemę ir suformavo meteoritinį kraterį Arizonoje. 1908 metais Tunguskos  meteoritas įsirėžė Sibire ir sugriovė 15 tūkst hektarų plotą. Tokio dydžio meteoritai atsiranda maždaug kas 100 metų. Taigi neteks daug laukti iki sekančio smūgio. Tokie nenugalimos gamtos dėsniai.
Sunku patikėti, kad mes savo egzistavimu turime būti dėkingi toms baisioms praeities katastrofoms.

Kreidos-terciaro masinis rūšių išnykimas

Geologinė (tradicinė) laiko skalė

Geologinė laiko skalė
Geologic Clock with events and periods

Catastrophe TV series

Evoliucija

Evolutionwiki

http://lt.wikipedia.org/wiki/Trilijonas

II.Katastrofos. “Sniego Gniūžtės“ planeta

Žemės planeta gimė 4,5 milijardo metų atgal. Sunku įsivaizduoti tokį ilgą laiko tarpą. Kad geriau parodyti įvykių perspektyvą galim visą gausią Žemės istoriją iki dabar suspausti į 24 val paros laikrodžio laiką.
Tokiu būdu po 2 min į Žemę įsirėžė atkeliavusi iš kosmoso kita proplaneta.  Iš susidūrimo nuolaužų susiformavo Mėnulis. Ketvirtą ryto atsirado pirmoji primityvioji gyvybė. Sekančius 3 mlrd metų bakterijos apsigyveno visuose okeanuose. Apie 8 val kontinentus supo vandenynai ir seklios jūros kuriose jau visur kirbėjo paprasčiausios bakterijos.

8 val 27 min vakaro t.y. 650 mln metų atgal įvyko katastrofa – temperatūra nukrito žemiau nulio, Žemė užšalo ir paviršius tapo “sniego gniūžte“ .  Vos užgimusi gyvybė atrodė tuoj žus. Ledais sukaustyta žemė egzistavo net 25 mln metų. Šis periodas dar vadinamas Kriogeniu. Vis tik kai kurie mikroorganizmai išgyveno ir padarė milžinišką šuolį planetos istorijoje, nes evoliucionavo naujomis formomis ir naujoje aplinkoje, kurias mes dabar žinom ir kuriose mes dabar esam.
Kodėl taip atsitiko ir kaip pavyko mokslininkams tai sužinoti ? Juk neliko senųjų ledynų. Bet liko kitų pėdsakų, paslėptų tolimuose mūsų planetos užkampiuose ir liudijamčių apie tai.
Viena tokių – Australijos karščiausi kalnagūbriai su šalčiausio planetos periodo pėdsakais. Didžiūliai plotai buvo tyrinėjami tame tarpe ir iš oro. Atitinkamuose uolienų sloksniuose užrašyta planetos geologinė istorija, kurią tik reikėjo mokėti perskaityti. Čia rasti akmenys, kuriuos galėjo atnešti tik ledynas, egzistavęs 650 mln metų atgal.
Kaip pernešami ledynais akmenys tyrimai atlikti Aliaskoje. Jie kaip buldozeriai nugremžia viską iš ledyno pagrindo ir nuneša net didesnius už autobusą akmenis į slėnį net už tūkstančių kilometrų.
Australijos Flinderso kalnagūbrio akmenys liudija, kad Australija tais laikais buvo arčiau pietų poliaus ir akmenys atnešti iš ten.

Mirties slėnyje  pietvakarių Amerikoje irgi yra atitinkami akmenys su pėdsakais, liudijančiais tą istorijos laikotarpį. Magnetiniai tų akmenų tyrimai tiksliai nurodo iš kur atnešti nagrinėjami akmenys. Mirties slėnyje rasti akmenys iš tropikų, o Australijoje – iš ekvatoriaus. Jei ekvatoriaus zona buvo po ledu, tai ir visa Žemė buvo. Tai buvo pats didžiausias ledynmetis.

Ledynmečiai Žemėje įvyksta maždaug kas 100 tūkst metų, bet nesiekia ekvatoriaus (kaip įvyko 650 mln metų atgal). Tai įvyksta dalinai dėl Žemės orbitos pasikeitimų. Kas dar įtakojo tokį pasikeitimą ? Pasirodo kalta buvo atmosfera – tiksliau jos anglies dvideginis  . Nuo jo kiekio priklauso visos planetos temperatūra.
Tais laikais egzistavo vienas ekvatorinis drėgnasis superkontinentas, nebuvo tokios gyvosios dangos kaip dabar, kuri sureguliuoja dvideginio kiekį dabar ir anglies dvideginis buvo lietumi išplautas iš atmosferos į vandenynų nuogulas. Savo ružtu tuomet plačiai egzistavusios vandenyno Melsvabakterės  (lot. Cyanobacteria) dar daugiau padidino dvideginio sumažėjimą ir pernešimą į nuogulų uolienas, kurias dabar nagrinėja mokslininkai. Tos bakterijos vos nesunaikino pačios savę. Be to didelę įtaką padarė ledas, kuris daug labiau atspindi saulės spindulius (85 %) nei kontinentas ar vandenynas (keli %) ir taip pat sumažino tų laikų planetos temperatūrą. Buvo pereita riba, kai jau nėra kelio atgal – negrįžtamas procesas. Mokslininkų paskaičiuota, kad jei ledynas padidėja toliau už 30 laipsnių platumos, tai iššaukia dar didesnį saulės atspindėjimą, šaltį, ledyno didėjimą ir negrįžta atgal.
Tuo laiku vienalasčiams vandenyno organizmams beliko pasirinkimas žūti ar prisitaikyti prie naujų sąlygų. Aliaskos ledynų mikrobiologai tyrinėjo gyvybės požymius iš pirmo žvilgsnio negyvenamuose ledynų tyruose ir olose bei kaip šie mikroorganizmai galėjo išgyventi didžiausio ledynmečio metu. Tokie organizmai vadinami eksrtamofilais.
Rastos bakterijos, kurioms nereikia saulės šviesos – gali pasiimti energijos iš uolienų. Melsvabakterės pasižymi prisitaikomumu prie labai ekstremalių ledyno sąlygų. Tai ir išgelbėjo šiuolaikinę gyvybę.
Gaunasi kad jei įvyksta baisus kataklizmas, šios ir panašios bakterijos prisitaiko prie naujų sąlygų ir duoda pradžią naujų gyvybės formų vystymuisi.

Kad toliau gyvybės formos vystytusi, reikėjo kažko, leidžiančio išeiti iš negrįžtančio ledyninio proceso. Kas tai buvo prieš 650 mln metų ? Atsakymas randasi Žemės gelmėse, kurios jėga leido prasiveržti pro ledynų dangą.
Aliaskos ugnikalnių tyrimai davė atsakymą. Tai prasiveržiančių pro ledyną ugnikalnių anglies dvideginio dujos. Tūkstančiai ugnikalnių galėjo pakeisti atmosferą ir gražinti temperatūrinį balansą į palankų gyvybei klimatą. Taip baigėsi 25 mln metų trukmės ledynmetis. O per sekančius tris mln metų trunkantis šiltas klimatas įtakojo milžiniškam gyvybės evoliucijos  šuoliui, nepanašiam nė į jokį kitą buvusi ir būsimą evoliucijos šuolį.
Tokiu būdu šis ledynmetis netapo gyvybės katastrofa o tapo atrama nepapprastam gyvybės šuoliui sukurusiam šiuolaikinę gyvybę. O lemiamai reikšmei šiems pokičiams padarė deguonis. Iki ledynmečio atmosfera turėjo tik apie 1% deguonies – per mažai sudėtingesniems organizmams. O po ledynmečio pakilo iki 21%. Mat ilgo ledynmečio metu saulės ultravioletiniai spinduliai reagavo su ledo vandens molekulėmis ir suformavo vandenilio peroksidą. Ledyno atšilimo metu jis skilo, išleido didžiūlį deguonies kiekį į atmosferą ir vandenynus, kuris kaip kuras užvedė gyvybės ir evoliucijos variklį. Iš vienalasčių susiformavo daugialasčiai bei gyvūnų karalystės. Šią evoliuciją atspindi aukščiau minėtų kalnų uolienose randami pėdsakai.
Šis ledynmetis suformavo sąlygas gyvybės šuoliui iš paprastų į sudėtingas organizmų formas. 3 mlrd metų egzistavusią primityvią gyvybę pakeitė daug sudėtingesnė. Jei ne tas ledynmetis, egzistuotų tik primityvi gyvybė ir mūsų nebūtų. Savo egzistavimu mes turime būti dėkingi buvusiai didžiausiai klimato katastrofai, kurios metu Žemė tapo “Sniego Gniūžte“.

Geologinė (tradicinė) laiko skalė

Geologinė laiko skalė
Geologic Clock with events and periods

Catastrophe TV series

Evoliucija

Evolutionwiki

I.Katastrofos. Planetos gimimas.

99% kada nors gyvenusių gyvūnų žemėje buvo išnaikinti nevienkartinių globalių Žemės planetos katastrofų, priartinusių gyvybę prie išnykimo ribos. Tačiau kaip ne keista – be tų katastrofų mūsų paprasčiausiai nebūtų.

Iškart po Žemės gimimo vienas įvykis pakeitė mūsų planetą visiems laikams. Šaltame kosmoso vakuume susidūrė dvi planetos, iš kurių viena buvo mūsų Žemės planeta. Vietoj mūsų pasaulio sunaikinimo ir išnykimo – atvirkščiai – ši katastrofa suformavo mūsų namų planetą.

Mūsų planetai apie 4,5 mlrd metų. Visą šį laikotarpį planeta buvo priversta egzistuoti nuo vienos katastrofos iki kitos daugelį kartų.
Sunku įsivaizduoti tokį ilgą laiko tarpą, kurio metu mes buvome suformuoti kartu su visa gamta. Kad geriau parodyti įvykių perspektyvą galim visą gausią Žemės istoriją iki dabar suspausti į 24 val paros laikrodžio laiką.

Jau po kelių šio laiko minučių, dar nevisai iki galo suformuotoje saulės sistemoje įvyko katastrofa. Tuo laiku apie 20 planetų  sukosi apie Saulę.  Žemės paviršius skendėjo pragariškame karštyje. Nebuvo nei oro nei vandens ir atmosfera buvo prisotinta toksinėmis vulkaninėmis dujomis. Nespėjus nusistovėti gamtiniams procesams, Žemė susidūrė su kita jauna planeta. Buvo toks katastrofiškai stiprus smūgis, kuris vos nesunaikino mūsų Žemę. Tačiau ši katastrofa užleido grandinę įvykių, kurie kardinaliai pakeitė Žemės  ir aplinkos struktūrą bei padėjo gyvybės pagrindus.

Iš kur mes žinom kad tai atsitiko ir kaip ši katastrofa padėjo gyvybės pamatus ? Labai sunku rasti tų laikų pėdsakų, nuplautų erozijos  ir lietumis, kontinentų ir kalnų formavimosi metu. Bet visą savo gyvenimą tam paskyrę mokslininkai vis tik randa. Ypač geri pėdsakai randami kaimyninėse planetose kur daug mažesnė erozija nei Žemėje. Merkurijaus ir Marso paviršiai nusėti meteoritų krateriais. Tiems krateriams iki 4 mlrd metų. Ir tai duoda labi vertingą informaciją, kokiose sąlygose tuomet buvo mūsų jauna Žemė. Pasitaiko krateriai ir tūkstančio km dydžio. O tai reiškia kad egzistavo labai žiaurus periodas kai saulės sistema buvo pilna kosminių nuolaužų. Milijonai asteroidų  ir kometų  susidurdavo su planetomis.

Didieji susidūrimai, katastrofos suteikė įvairioms planetoms individualumą. Dėl to jos tokios skirtingos. Mūsų planeta sukasi pasvirusia 23 laipsnių kampu ašimi ir turi palydovą – Mėnulį. Tai katastrofinio susidūrimo rezultatas su kita Tėjos  planeta.

Sūsidūrimas įvyko liestine, nedideliu kampu. Iš išmestų nuolaužų susiformavo Mėnulis  ir jo orbita palaipsniui tolo nuo žemės. Šešis kartus amerikiečių lankytas Mėnulis, atlikti paviršiaus tyrimai, atvežtos 380 kg uolienos ir kompiuterinis modeliavimas tai patvirtino. Energijos buvo pakankamai kad pilnai išlydyti Žemę, o Tėja pilnai išardyta ir po kurio laiko suformuotas Mėnulis. Žemė buvo apglėbta akmeninių dulkių atmosfera.

Ši katastrofa užleido neįtikėtinus sekančius Žemės formavimo įvykius. Pradžioje suveikė klimatinis pragaras su įpatingomis atmosferos sąlygomis ir gigantišku bangavimu. Bet šios mirtinos sąlygos padėjo šiuolaikinės gyvybės vystymosi pagrindus.

Praėjo 10 Žemės istorijos laikrodžio minučių ar realių 30 mln metų. Žemė pradėjo atsigauti nuo Tėjos smūgio o iš nuolaužų susiformavo Mėnulis. Pasikeitė Žemės sukimasis.  Iš senųjų suakmenėjusių koralų galima perskaityti dienos ir metų rieves, panašiai kaip medžių rieves tiria dendrologija. Iš šalia Niujorko esančių senovinių koralų ir kitose vietose rastų uolienų mokslininkai padarė išvadas apie tų laikų gamtines sąlygas. Įdomu, kad akmenimis virtusieji prieš 400 mln metų buvusieji koralai turi ne 365 rieves metuose, o 410. Tai parodo kad 400 mln metų atgal metai turėjo 410 dienų, žemė sukosi greičiau ir paros laikas buvo trumpesnis – tik 21 val. O 4 mlrd ir 400 mln metų atgal, t.y. po katastrofos – atitinkamai para bebuvo 6 val ilgumo. Žemė sukosi 4 kartus greičiau ir klimatas buvo baisus dėl to sukimosi: su gigantiškais uraganais ir audromis.

Kai Žemės laikrodis rodė 12 min, ar 4,5 mlrd metų atgal, buvo ne tik žiaurus klimatas, bet ir žiaurus apšaudymas iš viršaus, iš kosmoso. Tuomet krito daug ledo kometų. Jos atnešė daug vandens, dėl kurių susiformavo okeanai. Lietus ir 800 km/val vėjai čaižė Žemės paviršių. Atmosferoje vyravo mirtinas kokteilis iš anglies dvideginio dujų ir rūgštinio lietaus. Atrodo gyvybė neįmanoma jei ne vienas faktas. Tai Mėnulis, bet ne toks kaip dabar. Jis buvo dešimt kart arčiau ir daug smarkiau veikė Žemės procesus. Bet tai gera žinia. Okeanuose buvo daug didesni potvyniai – atoslūgiai kurie judėjo šimtus km/val ir formavo kokteilį gyvybės gimimui.

Pačius didžiausius 15 m aukščio potvynius – atoslūgius šiuolaikinėje Kanadoje nagrinėjantys mokslininkai nustatė kad įlankų potvynio bangos nuplauna į jūrą pakankamai didelę kranto dalį didindami eroziją. O tų laikų potvyniai buvo tūkstančius kartų didesni ir okeanai tiesiog suėsdavo didžiulius pakrantės plotus ir sumaišydavo įdealią okeanų mineralinę aplinką gyvybės atsiradimui. Taip atsirado pirmosios amino rūgštys  ir baltymai  – lastelių ir audinių sudėtinės dalys. Atsirado pirmosios primityvios lastelės ar jų grandinės. Bet vos užgimusi gyvybė taip ir būtų šioje primityvioje formoje jei Mėnulis nenutoltų ir nesusilpnintų savo veikimo.

Kai Žemės laikrodis rodė 3 val 20 minučių ar po pusė mlrd metų pirmosios gyvybės plytelės jau buvo užgimusios okeanuose. Aukštesnioms gyvybės rūšims kol kas egzistavo nepalankios sąlygos. Kas tai turėjo dar įvykti kad jos būtų palankesnės.

Šiuolaikinėje Afrikoje mokslininkai rado 3 mlrd metų senumo pirmųjų seklaus okeno dugno bakterijų kolonijų akmeninius pėdsakus. Jie beveik identiški į dabar egzistuojančias melsvabakteres . Šie akmenys tap pat parodė kaip tai pasidarė įmanoma. Buvusio jūros dugno paviršiaus banguotumas rodo, kad jis toks pat kaip ir dabar susiformuoja ir kad tai buvo ramus jūros kranto ruožas, be gigantiškų potvynių ir uraganinių vėjų. Palankios gyvybei sąlygos.

Kas pakeitė planetos klimatą? Tas pats Mėnulis. Savo gravitacija jis sulėtino Žemės sukimasi potvynio trinties pagalba bei sumažino tuos potvynius – atoslūgius, uraganinius vėjus ir nutolino Mėnulį nuo Žemės. “Nasos“ mėnulio misijos parodė kad ir dabar Mėnulis tolsta nuo Žemės 3,75 cm per metus. Paliktas lazerio atspindžio veidrodis leidžia tiksliai išmatuoti besikeičiantį atstumą. 3,5 mlrd metų atgal mėnulis buvo 24 tūkst km nuo žemės, o dabar 384 tūkst km.

Tačiau kai gyvybė tik pradėjo įnirtingai vystytis įvyko dar viena katastrofa. Kai kurios bakterijos pradėjo produkuoti mirtinas dujas – deguonį. Bet taip pat jei nebūtų tos katastrofos tai nebūtų ir mūsų.

8 val 10 min Žemės istorijos laikrodyje aba daugiau nei milijardas metų po sandūrio su Tėja. Kai kurios bakterijos įsisavino procesą, kuris turėjo įtakos į visas gyvybės formas Žemėje. Daugelys gyvybės rūšių išmirė, tačiau paskatino sudėtingesnes gyvybės formas.

Dabartiniai stromatolitai   randami nediliuose upeliuose gali būti analogais tų senųjų bakterijų darinių kurie suformavo rifus ir randami seniausiuose uolienų sloksniuose. Juose milijonai mėlynai žalių organizmų – melsvabakterijų kurios šiuo metu Žemėje pagamina apie 30% viso deguonies.  Tris mln metų atgal jų proseneliai surado originalų metodą pasisavinti saulės energiją, paversti chemine energija ir suskaldyti vandens molekules. Būtent šios bakterijos gebėjimas atlikti deguonies fotosintezę ankstyvą Žemės atmosferą pavertė oksiduojančia. Tai buvo biologinė revoliucija pakeitusi mūsų planetą visiems laikams. Deguonimi prisisotino okeanai, o po to ir atmosfera. Mes dažniausiai įsivaizduojam kad bakterijos tai blogis nuo kurių susergama, tačiau jei jos ne evoliucionuotu ir nepagamintų deguonies, nebūtų dabartinių sudėtingų organizmų. Tie organizmai, kurie neprisitaikė prie deguonies – išmirė. Vienok kai kurios bakterijos prisitaikė ir jų dėka mes egzistuojame.

8 val 12 min Žemės istorijos laikrodžio metu atmosferoje atsirado deguonis ir okeanai buvo pilni bakterijų. Prasidėjo gyvybės evoliucija. O viskas buvo prasidėję nuo katastrofos. Jei kas nors atsitiktų kiek kitaip – tai tikriausiai mūsų pasaulio nebūtų.

Dabar mes suprantame kad katastrofos suvaidino daug reikšmingesnę rolę gyvybės evoliucijoje nei mes galvojome anksčiau. Mes esame galutinėje atsitiktinių unikalių įvykių grandinėje. Kiekviena katastrofa tai kažkokia prasme ko tai pradžia.

Geologinė laiko skalė
Geologic Clock with events and periods

Catastrophe TV series