Žemės gelmės ir poliarinės legendos

Poliarinės žemės rutulio vietos 6 mėn metuose paskendusios tamsiame rūke, kur temperatūra kartais nusileidžia iki 90 laipsnių šalčio. Geologai tvirtina kad šiose vietose žemės plūta siekia 50 km storį. Žemiau yra mantija ir toliau išsilydžiusi magma. Magma dengiai kietajį geležies ir nikelio branduolį kuris mėnulio dydžio. Deja tai tik teorija. Niekas to nematė.
Kai kas tvirtina kad po ledo kepure randasi įėjimas į požeminį pasaulį. Egzistuoja netgi tuščiavidurės žemės hipotezė ir jos šalininkai. Astronomijos pradininkas Galilėjus (kurio vardu pavadinta kometa) padėjo įsitvirtinti šiai hipotezei. 1691 metais jis Londono karališkajame susirinkime paskelbė šią hipotezę tvirtindamas kad žemės viduje yra keletas sferų (matrioškos pavidale).  Tai tvirtino pilnai logiškais teiginiais. Metų bėgyje magnetinis polius slenka į vakarus. Tokiu būdu vidinė sfera sukasi nepriklausomai nuo išorinės ir liečiasi tik keliose vietose bei gali būti tinkama gyventi.
1818 metais buvęs Amerikos kariuomenės kapitonas paskelbė kad prie kiekvieno poliaus yra platūs praėjimai per kuriuos galima nusileisti į žemės centrą. Ir tai pastūmėjo prie aktyvaus užpoliarės tyrinėjimo. Iki to laiko niekas nematė antarktidos savo akimis.
1864 metais tuščiavidurės žemės teorija ir bendrai geologija ir paleontologija  įgavo dar platesnį populiarumą kai 1864 metais Žiulis Vernas publikavo romaną “Kelionė į žemės centrą“ . Tuo metu taip pat gimė hipotezės apie žemės gelmėse esančią išsivysčiusią civilizaciją.
Praeito amžiaus viduryje netgi ėjo kalba kad į žemės centrą buvo nusileidęs poliarinis tyrinėtojas admirolas Ričardas Berdas, kuris pirmasis praskrido virš pietų ašigalio ir kurį į žemės centrą buvo įtraukusi skraidanti lėkštė. Ten esanti civilizacija įspėjo apie gręsiantį pavojų dėl JAV atominės bombos panaudojimo ir padėjo Berdui grįžti atgal. JAV vyriausybė aišku viską užslaptino.
Yra ir daugiau legendų apie paslaptingus poliarinius rajonus bei požemius.

Zagadki.Istorii.Pod_Tolshchei_Zemli 2011
Ancient Aliens “Underground Aliens“ 2010

Egipto auksas

1924 metais Tokijaus imperatoriškame universitete viename iš pirmųjų eksperimentų su atomine energija buvo gautas auksas. Tokiu būdu buvo atspėta filosofinio akmens mįslė. Tik įvaldžius atominę energiją žmonija sugebėjo vienus elementus paversti kitais, tame tarpe ir auksu. Tik tai daryti kol kas neapsimoka dėl didelių energijos nuostolių ir atominio reaktoriaus darbo didelių kainų.

Natūraliai auksas susiformuoja atominės reakcijos metu žvaigždės viduje. Vėliau jai sprogus auksas pernešamas į kosminę erdvę ir planetas.
Senovės Egipto religijoje auksas traktuodavosi kaip dieviškasis elementas, sakralinis daiktas. Jo Egipte buvo labai daug ir kitų šalių valdovai prašydavo aukso motyvuodami, kad Egipto faraonams auksas – kaip dulkės po kojomis. Iškyla klausimas – kodėl Egipte buvo žymiai daugiau aukso nei kaimyninėse šalyse ir kodėl auksas turėjo dieviškų savybių. Paleokontaktų šalininkai tvirtina kad egiptiečiai galėdavo patys pasigaminti aukso, tik su ateivių iš kitų planetų pagalba. Gal didžioji Gizos piramidė su savo landomis, tuneliais ir kameromis buvo aparatas, galintis produkuoti auksą ?
Gal senųjų mokslininkų siekis rasti filosofinį akmenį buvo ne turto troškimas o troškimas atgauti prapuolusias priešistorines technologijas ir žinias ? Kur randasi raktas į tas žinias ? Ar sugebės šiuolaikinis žmogus tai rasti nes dar labai daug neištyrinėtų vietų yra pasaulyje kur gali būti užmirštieji žinių ir technologijų lobiai.

1936 metais Egipte prie piramidžių buvo atkasta iš smėlio sfinkso figūra. Tai pati didžiausia ir seniausia monolitinė labai keistos formos statula. Žmogaus galva su liūto kūnu. Archeologai tvirtina, kad ji buvo sukurta apie 2,5 tūkst.pr.m.e, bet daugelis ekspertų tvirtina, kad ji daug vyresnė – nuo 12 iki 3 tūkstantmečių pr.m.e. Yra nuomonė ir apie 100 tūkst. metų. Vis dar nėra išaiškinimo kokia šio monumento paskirtis. Paleokontaktų šalininkai teigia kad sfinksas susijęs su ateiviais iš kitų planetų. Yra išlikę daug Egipto ir Šumero raštų, kuriuose minimi sfinksai – pusiau žmonės pusiau gyvūnai. Pagal šumerų legendas anunaki (ateiviai) atskrisdavo į Žemę atsivežti aukso. Tačiau po kiek laiko jie sugalvojo iš vietinių gyvūnų sukurti žmones, kad jie atliktų jiems reikalingą darbą. Taip eksperimentų su genų inžinerija dėka ir atsirado sfinksai. Gal Gizos Didysis Sfinksas tarnavo paminklu ar sandėliavimo vieta brangiajam metalui ? Ten surasta daug paslaptingų patalpų, šachtų ir sudėtingų tunelių sistemų. Šachta už Sfinkso leidžiasi labai giliai ir niekas nežino kur ji veda. Dabartiniu laiku georadaro pagalba aptiktos požeminės tuštumos ne tik aplink Sfinksą ir ir po juo. Paleokontaktų šalininkai tvirtina kad ten randasi metraščiai ir tame tarpe apie Atlantidą. Yra teorija, kad žmonės, 10,5 tūkst. m.pr.m.e. pergyvenę Atlantidos katastrofą nusigavo iki šios vietos. Jie atsinešė daug monoskriptų ir pastatė čia jų saugyklą. Taip kad neaišku ką tose saugyklose galima rasti – auksą, ar inoplanetinį protą apie senovės stebuklingas technologijas, ar viską kartu.

2011.USA;  Ancient Aliens  «Aliens and Temples of Gold»

Ledynmečiai ir klimatas

Per visą Žemės istoriją buvo mažiausiai keturi ledynmečiai. Pats pirmasis ir daugiau hipotetinis įvyko prieš 2300-2700 mln. metų ankstyvame proterozojuje.

Kitas ledynmetis, galbūt pats didžiausias, įvyko prieš 600-800 mln. metų (kriogenio periodas). Tuometinis superkontinentas Rodinija buvo uždengtas storu ledo sluoksniu, užšalo vandenynai. Šis Žemės vystymosi etapas dar vadinamas sniego gniūžtės etapu (pagal panašumą į sniego gniūžtę). Tesėsi apie 25 mln. metų, ledo sluoksnis siekė iki 2000m. Išeiti iš šios būsenos pavyko vulkanų pagalba, dėl padidėjusio anglies dvideginio. Tuomet per 3 mln. metų iš išlikusiu vienaląsčių išsivystė daugialąsčiai, kurie savo ruožtu išaugino atmosferos deguonies kiekį nuo 1% iki 30% ir įvyko gyvybės šuolis.

Kiek mažesnis ledynmetis vyko vėlyvojo ordoviko metu prieš 430–460 mln. metų. Didesni poliariniai ledynai buvo karbono ir ankstyvojo permo metu prieš 260-350 mln. metų.

Prieš 250 mln. metų baigėsi Sibiro vešlios augalijos ir akmens anglies klodų formavimosi periodas, nes gelmėse susiformavo branduolyje kaitintos magmos klodas, kuris išsiveržė į paviršių labai plačiu mastu, liejosi milijoną metų ir suformavo Sibiro plynaukštę. Lavų anglies dvideginis ir anglies klodų metanas apnuodijo žemės atmosferą bei vandenynus ir prasidėjo šiltnamio efektas, kuris nužudė beveik visą gyvūniją ir augaliją.

55 mln. metų atgal vandenynai atšilo ir iš jų dugno išsiskyrė ten užkonservuotas metanas, kuris dar labiau padidino šiltnamio efektą.
Tačiau prieš 50 mln. metų dėl kontinentų susigrūdimo iškilo Himalajų kalnai, kurie savo lietaus plaunamomis uolienomis sumažino anglies dvideginio kiekį.

Paskutinis ledynmetis pasibaigė daugmaž prieš 15 000 – 10 000 metų.

Geologai teigia, kad Himalajai toliau auga, nes Indija lenda po Azija jau 50 mln metų. Himalajų akmenys sugeria anglies dvideginį ir šaldo pasaulį. Dėlto buvo paskutinis ledynmetis prieš 2,5 mln metų. Pastebėtas dėsningumas, kad Himalajų augimas 50 mln metų laikotarpyje sutampa su pasaulio temperatūros mažėjimu.

Prieš 2 mln. metų susiformavo didžiuliai ledynai šiaurės Amerikoje, kurie tai užsitraukdavo tai atsitraukdavo.

3 – 4 km storio ledo sluoksnio ištirpimas galėjo pakelti vandenyno lygį apie 120 m.

Žr. priešistorės eros amžiai su paskutinio ledynmečio Europos ir Artimųjų Rytų žemėlapiu

Tūkstantmečiais vykusio temperatūros kitimo duomenų įvairių šaltinių grafikas:

Aiškiai matomas mažasis ledynmetis apie 1600 metus.

O štai temperatūros, anglies dvideginio ir dulkių koncentracijos kitimas tūkstantmečių bėgyje:

Ir temperatūros kitimai milijonų metų bėgyje:

Šiame grafike aiškiai matyti :
34 mln.m.atgal – Antarktidos ledyno gimimas;
25 mln.m.atgal – Antarktidos ledyno sumažėjimas;
13 mln.m.atgal – Antarktidos ledyno pakartotinas didėjimas;
apie 3 mln.m.atgal – pleistoceno ledynmečio pradžia, kai tai pasidengia, tai ištirpsta ledynais šiaurės pusrutulio dalis.

Anglies dvideginio koncentracijos mln.metų bėgyje:

Šių grafikų failai paimti iš Wikipedijos.