IV.Katastrofos. Asteroido smūgis.

Mūsų planeta pergyveno seriją priešistorinių katastrofų, kurios išnaikino 99 proc gyvų organizmų. Tačiau jei neįvyktų tos katastrofos – mūsų nebebūtų. 65 mln metų atgal didžiulis Everesto  kalno dydžio, apie 10 km diametro, apie trilijoną  tonų svorio asteroidas  įsirėžė į Žemę didžiuliu 60 kartų viršijančiu garsą greičiu – apie 70 tūkst km/val. Tai iššaukė patį didžiausią gyvosios gamtos išmirimą ir tame tarpe dinozaurų  išnykimą. Tik susidūrimas su protoplaneta  4,3 mlrd metų atgal buvo didesnis, kai susiformavo mėnulis, ir tada dar nebuvo gyvybės. Ši istorija apie šį vėliau įvykusį grandiozinį smūgį.

Mūsų planetai apie 4,5 mlrd metų. Daug kas įvyko per šį laikotarpį. Sunku aprėpti tokį grandiozinį periodą, ir dėl to pabandykime šį periodą iki dabar įsivaizduoti laikrodyje kaip 24 valandų paros periodą. Tokiu būdu 11 val 38 min vakaro Žemė pergyveno katastrofišką smūgį. Tokį galingą, kad į kosmosą buvo išmesta milijonai tonų atplaišų ir visas Žemės paviršius užsiliepsnojo. Tai užleido grandinę įvykių, kurių pasekoje  buvo ištrinta iš Žemės paviršiaus 70 proc gyvų organizmų kartu su dinozaurais. Tai pakeitė evoliucijos  eigą bei lėmė žinduolių ir tame tarpe Žmonių atsiradimą. Iš kur mes tai žinome ?
Daugelį metų mokslininkai bandė nuosekliai sujungti eilę esančių aplink mus požymių ir atradimų, kad nupiešti aiškų vaizdą kas gi atsitiko su dinozaurais.

Vienoje iš Kanados upių – Red Dyro  slėnyje paleontologai  ieško ir randa šios Žemės istorijos paskutinio masinio išmirimo periodo mįslės raktus. Čia tarp akmenų, atitinkamame aukščio lygyje randamos suakmenėjusios dinozaurų liekanos. Kiekvienas sluoksnis atspindi atitinkamą istorijos periodą ir tame tarpe daugelio milijonų metų dinozaurų epochos periodą. Yra smiltainio  sluoksnis o po juo argilito  sluoksnis ir toliau kiti. Metro gilumoje randasi sluoksnis kuris intriguoja daugelį mokslininkų. tai kreidos  ir terciaro  periodų riba. Žemiau yra daugelio rūšių suakmenėjusios liekanos. Aukščiau nėra apie 70 proc rūšių ir tame tarpe dinozauro liekanų.  Tokie sluoksniai randami visame pasaulyje.

Niekas nežinojo kodėl įvyko masinis išmirimas, kol Pietų Europoje, šiaurės Ispanijoje nesurado kas ištrynė dinozaurus ir Žemės veido. Cheminė uolynų sluoksnio analizė parodė labai reto Iridžio metalo priemaišas, kurios gali būti tik didžiulėse Žemės gelmėse. Jas į paviršių galėjo atnešti tik meteoritai  ar asteroidai.
Pilnam įrodymui dar būtina rasti smūgio vietą – kraterį . Išnagrinėję įridžio paplitimą mokslininkai apskaičiavo kad krateris turi būti apie 200 km diametro. Dėl didžiulio smūgio buvo išgarintas iridis ir vienodai paplito po visą pasulį kartu su dulkėmis. Dėl to pal kiekį neįmanoma nustatyti smūgio vietos, o erozija nutrynė mechaninius pėdsakus.
Tik sėkmė ir užsispyrimas lėmė atradimą. Nasos mokslininkai (kurių specializacija – galingi kosminiai susidūrimai) analizavo meteoritinį kraterį Arizonoje . Jis susiformavo visai neseniai – tik 50 tūkst metų atgal, o asteroidas buvo tik 45 m diametro. Išsiskyrė milžiniškas sprogimas – nuo 1 iki 10 megatonų energijos kiekis, pakelė milijonus tonų uolienų ir suformavo 1200 m pločio smūginį kraterį . Namo dydžio uolienos buvo nusviestos per kelis kilometrus. Tai mažo asteroido pėdsakas, o koks pėdsakas keleto kilometrų dydžio asteroido, sunku įsivaizduoti. Bet šis mažas krateris leido sužinoti kaip kosminis smūgis pakeičia uolienos akmenį. Karštis ir smūginis spaudimas suspaudė ir pavertė dulkėmis atskirus mineralus, kurie randami atitinkamose vietose.
Kolorado valstijoje mokslininkai to istorinio periodo nagrinėjamame pusantro cm storio uolienų sluoksnyje rado ne tik iridžio, bet ir smūgio metu susiformavusių atitinkamų suspaustų ir susmulkintų granuliuotų kvarco mineralų. Jie priartino mokslininkus prie asteroido smūgio vietos, nes tik smūgio vietoje susiformuoja suspaustas kvarcas. Link Karibų jūros  tas kvarco sluoksnis didėja. Tuomet čia turi būti krateris.
Pasisekė tai, kad 1978 metais naftos kompanija nagrinėjo Jukatano pusiasalio teritoriją ir 1200 m gilyje netoli Meksikos aptiko didžiulę 200 km pločio pasagos formos struktūrą. Žvalgybinių gręžinių  pavyzdžiai parodė kad ten yra iridis ir suspaustas kvarcas.

Čičen Ica  Meksikoje. Čia Majai  garbindavo savo dievus. Jie tikėjo, kad Žemė susiformavo būtent prieš 65 mln metų. Ši vieta pasižymii majų šventyklomis ir karstinėmis įdubomis arba smegduobėmis. Kai lietaus vandeniu išplaunama klintis, susiformuoja požeminės olos ir įgriūna smegduobės. Šios vietos majų buvo naudojamos aukojimui.
1996 metais Nasos mokslininkai nustatė ryšį tarp senovinio asteroido smūgio ir karstinėmis olomis. Jos susiformuoja išilgai netvarių uolienų skylimo vietų. Kosmoso nuotraukos ir naftos kompanijų žemėlapiai rodo karstinių įdubų sutapimą su asteroido kraterio pusžiedžiu. Šis žiedas patvirtina didžiulį kraterio dydį ir galutinai įrodo jo buvimo vietą bei leidžia atskleisti tuomet vykusius įvykius.

Papildomai buvo atlikti eksperimentai Nasos tyrimų laboratorijoje tik sumažintame mastelyje imituojant smūgį vertikalia patranka į padengtą vandeniu smėlį. Kulka skrido apie 30 tūkst km/val greičiu ir buvo filmuojama super greita kamera.
Išaiškėjo, kad iškart po asteroido smūgio iškyla saulės paviršiaus temperatūros išlydytos uolienos garai su nuolaužomis ir susiformuoja krateris. Kulka pakėlė kilogramus nuolaužų, o tų laikų asteroidas milijardus tonų dujų ir nuolaužų, kurių greitis siekė 40 tūkst km/val. Dalis nuolaužų išskrido į kosmosą ir dalis galėjo pasiekti mėnulį. Smūgio vietoje pakilo temperatūra iki 9 tūkst laipsnių pagal Celsijų ir išlydė uolas, nusirito galinga sūginė banga . Įkaitinto oro banga judėjo daugiau kaip 3000 km/val. ir viską degino pragarišku karščiu savo kelyje. Gyviems organizmams nebuvo kur pasislėpti. Bet tai dar ne viskas. Per vandenyną nusirito milžiniškas cunamis . 2004 metų Indijos vandenyno cunamis  buvo apie 9 m aukščio. O šis turėjo būti dešimtimis kartų didesnis ir tūkstančius kartų grėsmingesnis. Net ir kitoje Žemės pusėje dinozaurai neišgyveno dėl sekusių globalių katastrofų.
To meto uolienų sluoksniai turi pelenų ir daugelyje vietų medžio anglių sluoksnius. Viso apskaičiuota 70 mlrd tonų suodžių per visą pasaulį. Tai beveik visos augalijos kiekis. Degančio globalaus pragaro pėdsakas. Dalis smūgio nuolaužų išėjusių į kosmosą, buvo pritraukti Žemės gravitacijos jėga atgal ir padegė visą pasaulį.
Po keturių valandų milijardai tonų nuolaužų atsirado kitoje Žemės pusėje. Vienok  nedideliam dinozaurų kiekiui tikriausiai pavyko išgyventi, bet dienos jiems vis tik buvo suskaičiuotos.  Asteroidas iššaukė netikėtą ir kardinalų klimato pokytį. Suodžiai ir dulkės padengė visą Žemės atmosferą, pro kurią negalėjo prasiskverbti saulės spinduliai. Užėjo ilgalaikė iki 6 mėn visiška tamsa. Neįmanoma buvo nieko įžvelgti. Staigiai nukrito temperatūra. O dar asteroidas pataikė į pačią nepalankiausią vietą, nes čia buvo daug mineralų, turinčių sieros. Jie susimaišę su atmosferos vandeniu bei pakilę į viršutinius atmosferos sluoksnius ne tik atspindėjo šviesą, kuri keliems metams sumažino temperatūrą iki 12 laipsnių šalčio ir prailgino žiemą bet ir nulijo sieros rūgštimi bei apnuodijo ištisus rajonus. Po kiek laiko galiausiai sieros dalelės nusėdo ir temperatūra atsistatė. Bet dar ne viskas. Maisto grandinė buvo pažeista ir gyvūnams nebuvo ką ėsti. Buvo mažai augalijos ir globalus atšalimas pasikeitė į globalų atšilimą. Smūgio vietos uolėnose buvo ne tik siera, bet ir anglies dvideginis. Anglies dvideginio padidėjo ir dėl gaisrų. Tiek daug, kaip prie šiuolaikinio iškasamo kūro deginimo ištisus 3 tūkst metų. Prasidėjo šiltnamio efektas. Temperatūra viršijo 20 laipsnių ištisus šimtą metų ir ji išardė ištisą ekosistemą  paversdama paviršių į išdegintą dykumą . Žolėdžiams o po to ir mesėdžiams dinozaurams bei gyvūnams neliko maisto. 150 mln metų dinozaurų viešpatavimas baigėsi.

Taigi dabar planetoje viešpatauja Žmogus. Nes išgyveno  žinduolių rūšys, sugebančios adaptuotis prie atitinkamų pokyčių. Tų laikų uolienų sluoksniuose randamos graužikų tipo žinduolių liekanos. Matyt jie daugiau už kitus sugeba prisitaikyti, pasislėpti po žeme ir naudoti maistui beveik viską. Gimdo ne atviroje erdvėje ir dėl to labiau apsaugoti. Išmirę dinozaurai dėjo kiaušinius ir buvo labiau pažeidžiami. Išgyvenę krokodilai deda kiaušinius užkasdami į smėlį ir sugebėjo išgyventi. Ar sugebėtų tokius kataklizmus pergyventi žmonės ? Gal vienetai. Ar gali pasikartoti toks scenarijus ? Aišku gali ir aišku kad atsitiks vėl kada nors. Tai atsitinka vidutiniškai kas 100 mln metų. Mažesni smūgiai atsitinka daug dažniau. 50 tūkst metų atgal 50 m diametro asteroidas įsirėžė į mūsų Žemę ir suformavo meteoritinį kraterį Arizonoje. 1908 metais Tunguskos  meteoritas įsirėžė Sibire ir sugriovė 15 tūkst hektarų plotą. Tokio dydžio meteoritai atsiranda maždaug kas 100 metų. Taigi neteks daug laukti iki sekančio smūgio. Tokie nenugalimos gamtos dėsniai.
Sunku patikėti, kad mes savo egzistavimu turime būti dėkingi toms baisioms praeities katastrofoms.

Kreidos-terciaro masinis rūšių išnykimas

Geologinė (tradicinė) laiko skalė

Geologinė laiko skalė
Geologic Clock with events and periods

Catastrophe TV series

Evoliucija

Evolutionwiki

http://lt.wikipedia.org/wiki/Trilijonas

1755 m žemės drebėjimas ir cunamis Europoje

1755 m tarp Afrikos ir Europos įvyko 8,5 lygio pagal Richterio skalę žemės drebėjimas. Užklupo pietvakarių Europą ir šiaurės vakarų Afriką.
Drebėjimas buvo jaučiamas net kitoje Atlanto pusėje.
Portugalijos Lisabonoje buvo sugriauta 75 proc. namų ir dar nusiaubta gaisro. Žuvo nuo 40 iki 60 tūkst žmonių. Po 2 metų buvo išvaryti iš miesto jezuitai, kurie pranašavo pasaulio pabaigą.
Mokslininkai skaičiuoja kad drebėjimas gali pasikartoti po 2 tūkst.  metų.

Tačiau Gran Knarijos salyne yra sala, kurioje keletas vulkanų ir dalinai atskilusi  vulkanų kalnyno dalis. Ji vulkano išsiveržimo atveju gali nuslinkti į vandenyną ir sukelti superCunamį. Kadangi tai labai didelio tūrio apie 50 km ilgio kalnyno dalis, tai gali sukelti apie 1,5 km aukščio bangą, kuri pasieks ne tik Europos, bet ir Amerikos žemyną ir ten nušluos daugelį miestų. Ir dar tai gali įvykti šį pusamžį.

Informacija iš diskavery laidų.

Havajų salų vulkanai

Havajų salos – didžiausi pasaulio kalnagūbriai įskaitant povandeninę dalį.
Kitose Žemės vietose vulkanai randasi kontinentinių plokščių susidūrimo vietose. Čia kitoks mechanizmas.
Po Havajais randasi šiluminis magmos šaltinis – mantijos pliumas ir slenkant kontinentinėms plokštėms magma lydo kontinentinę žievę, veržiasi vis kitoje vietoje ir formuoja pailgą salyną.
Magma yra daug skystesnė negu kituose vulkanuose, dėl to salos tokios plokščios ir apskritos. Magma turi daug geležies ir dėl to su vandeniu greit dūlėja ir panyra po vandeniu.
Į šiaurę salų amžius didėja iki 5 mln. metų.
Viena iš salų keistos neapskritos formos.
1,5 tūkst metų atgal dalis salos atskilo ir nugarmėjo į vandenyno gelmes, sukeldama tikriausiai didžiausią per visą istoriją cunamį. Tolimiausia salos dalis aptikta net už 300km.

Įdomu kad beveik kitoje Žemės rutulio pusėje – mūsų pietų Lietuvoje ir šiaurės Lenkijoje geologai atrado izoliuotą požeminį šalčio intarpą, kaip įtariama likusį dar nuo ledynmečio laikų. Dėl to Varėnoje fiksuojama žemiausia temperatūra, nors ji yra Lietuvos pietuose.

Vandenynų geologija

Kas 300 000 metų Žemės magnetinis laukas susikeičia vietomis. Įvyksta magnetinio lauko inversija.
Tai parodo, kad po Atlanto ir Ramiuoju vandenynais kalvagūbriai slenka daugiau kaip 2in ar 5cm per metus.

Marianų įduba – povandeninė įduba Ramiajame vandenyne, Filipinų jūroje, išilgai Marianų salų rytinių krantų, apie 1500km ilgio.
Marianų įduba praktiškai yra neištirta.

1960 m. žmogaus valdomas amerikiečių batiskafas nusileido į 10 915 m gylį
2009 m. giliavandenis automatinis povandeninis aparatas „Nereus“, sukurtas JAV Woodse Hole okeanografijos institute, sėkmingai pasiekė „Čelendžerio gelmės“ vietą Marianų įduboje.

Ten kur sunkesnės tektoninės plytos palenda lengvesnėmis, šio subdukcijos proceso metu susiformuoja vulkanai, vyksta žemės drebėjimai ir cunamiai. Mariano įduboje vulkanai ne iš magmos o iš slidaus purvo ir nesusidaro žemės drebėjimų.

Seniausios istorijos trupiniai

Pietų Afrikoje rasta šimtai 3 mlrl metų senumo metalinių sferų su radialiniu įgilinimu, kurie negalėjo būti sukurti gamtoje. Tuo laiku iš viso žemėje nebuvo gyvybės.

Dinozaurai gyveno apie 225 mln metų atgal, bet randama nepripažįstamų žmogaus pėdsakų šalia.
Susidūrimas su meteoritu prieš 65 mln metų pakeitė klimatą tūkstančiams metų ir dinozaurai išmirė.

Skaičiuojami septyni kartai, kai dėl asteroidų pasikeisdavo klimatas ir išmirdavo daugybė gyvybės formų.

Nukritęs į vandenyną asteroidas galėjo sukelti iki 5 km aukščio cunamio bangą.

Šachtose, 55 mln metų senumo sluoksniuose yra iškastų artefaktų – pirmykščių įrankių.

150 tūkst.m.prieš m.e. Homo Sapiens atsiradimo laikas.
35 tūkst.m.prieš m.e. pirmykštės žmonijos meno proveržis
Randami olose pavaizduoti kanopiniai gyvuliai ir žmonės. Kodėl olose, sunkiai prieinamose vietose, kodėl kokios tai dėmės ?
Yra hipotezė, paremta eksperimentais, kad tai smegenų vaizdiniai tamsoje, šviesos blyksniai sukelti transo būsenoje.

prieš 74 tūkst. metų įvyko supervulkano išsiveržimas Indonezijos salose, kuris 2m dabar randamu pelenų sluoksniu padengė rytinio Indijos pusiasalio dalį. Tai keliems metams iššaukė 16 laipsnių temperatūros sumažėjimą ir gyvūnų išmirimą.
Galimas daiktas, kad iš maždaug milijo liko keli tūkstančiai to laiko žmonių rasės – pagrinde rytų Afrikoje. Tai patvirtina ir ledynų tyrimai ir žmonių DNR.
Įvairių rasių DNR tyrimai tvirtina, kad visų rasių protėvis tas pats žmogus – Adomas. Galimas daiktas kad pas visus randama Adomo Y chromosoma lėmė ir palikuonių intelektą ir išlikimą to laiko kovoje.

Prieš 65 tūkst. metų buvo žemiausias vandenyno lygis dėl ledynmečio ir tada žmogaus rasė perplaukė į Australiją, suformavusi šiuolaikinius aborigenus.

Yra hipotezė, kad kas 44000 metų visa žemės pluta pasisuka dėl užaugusių poliusinių ledų masės. Dėl to seniau Antarktida nebuvo poliuje ir galėjo būti Atlantida. Dėl to Sibire atrandami mamutai.

Šiaurės Amerika apie 50 000 metų buvo padengta 2 mylių storio ledu.
Prieš 15 000 metų staiga pradėjo tirpti ir per 2 000 metų ištirpo. Jūros lygis pakilo 100 – 150 metrų. Sibiras atšalo.