Armėnijos Zorats Karer

Armėnija. 250 km į pietryčius nuo Jerevano,  Siunicho regione yra Sisiano  miestas. Šalia randasi plokščiakalnis, pusės km ilgyje nusėtas šimtais iki 50 t. svorio senovės akmenimis. Tai Zorats Karer kompleksas kurį vadina armėniškuoju Stounhendžu ir yra 7,5 tūkst. metų senumo – senesnis už angliškąjį analogą 4,5 tūkst. metų. Jo sudėtyje priskaičiuojama 203 bazaltinių  plokščių. Centre akmenys surikiuoti koncentriškais ratais, kas būdinga šimtams analogų, randamų visoje Europoje. Vis tik neaišku kokiems tikslams jie buvo statomi. Šiuolaikiniai archeologai neprieina prie vieningos nuomonės kas tuomet gyveno šiose vietose ir statė tokius masyvius statinius. Tiktai galima numanyti kad jie kažkaip buvo susiję su astronomija ir padėjo žmonėms gauti žinias apie žvaigždes, buvo analogais šiuolaikinėms observatorijoms .
2010 metų rugsėjo mėn. Oksfordo universitetas  organizavo čia ekspediciją nes Zorats Karer principialiai skiriasi nuo analogiškų paminklų Europoje tuo, kad 85 akmenyse įvairiais kampais yra pragręžtos kiaurymės į naktinį dangų arba į horizontą.  Panašu kad akmenų išdėstymas primena Gulbės žvaigždyną, kuris minimas armėnų mitologijoje kaip perėjimo į dangaus karalystę vieta, iš kur atėjo žmonės ir kur nueis po mirties.
Graikai, kiniečiai ir kitos tautos senovėje tikėjo Gulbės žvaigždyno ypatinga mistine jėga. Bet šiandien Zorats Karer aknemyno kiaurymės nenukreiptos į Gulbės žvaigždyną. Kai kurie tyrėjai aiškina kad tokioje senovėje Žemės ašis buvo kitur. Tuo labiau jau neginčijamai nustatyta, kad Žemės ašis svyruoja kas 26 tūkst. metų. O ir įvairūs kataklizmai keičia planetos dinamiką. Kas jei tokios senosios observatorijos skirtos apskaičiuoti pasikartojančių kataklizmų laikui ? Ir dar čia randami petroglifai gal  saugo nežemiškų civilizacijų paslaptis ? Juk jie daug senesni negu statiniai. Pažiūrėkite kokie čia atvaizduoti panašūs į ateivius žmonės, su kokiomis akimis ir šalmais. Tai ar negalėjo Zorats Karer būti nusileidimo aikštele ar portalu į kitą pasaulį ? Gal ir vėlesniais istorijos periodais kas tai panašaus su ateiviais buvo ?

daugiau apie megalitus
Megalitas vikipedijoje
History Channel: Загадки истории. Необъяснимые постройки (2011)

Velykų salos istorija

Velykų sala arba Rapanujis – unikali vietovė, pats toliausias nuo kitų vietovių žemės lopinėlis. Jos istorija labai unikali ir garsėja egzotiniais kultais bei akmeninėmis statulomis – moajais , kurių aukštis nuo 2 iki 20 m ir svoris iki 80 t. Tos statulos buvo gaminamos kelis šimtus metų ir pagaminta apie 900.

Pirmieji gyventojai buvo Polineziečiai iš Taičio  ir Markizų salų, bėgantys nuo apgyvendintų ir kovojančių dėl pragyvenimui tinkančios žemės tautiečių. Jie buvo patyrę jūreiviai, atrado Naująją Zelandiją  pietuose ir Havajus  šiaurėje, sugebėjo be žemėlapių ir kompasų jausti egzistuojančias salų žemes pagal orų ir vandenyno srovių pasikeitimus, pagal paukščių ir žvaigždžių judėjimą. Jie 5 m.e.a. kanojomis per kelis mėn. atkeliavo apie 2,5 tūkst. km iki Velykų salos ieškodami geresnių pragyvenimo sąlygų. Matyt ši vieta jiems buvo kaip rojus. Nuostabi augalija, derlinga žemė, daug gėlavandenių ežerų, žuvų. Šimtmečiais čia vystėsi izoliuota civilizacija ir 14 a. jau gyveno apie 20 tūkst. žmonių.

Vėliau viskas pasikeitė. 1722 m atvykę Olandų  keliautojai rado degraduojančią bendruomenę, esančią ant alkanos mirties slenksčio, gyvenančią tarp nugriuvusių statulų. Dėl kokios tai priežasties anksčiau klestėjusi Rapanujos gentis nusirito iki išnykimo ribos. Gyventojų skaičius tapo mažiau 2000. Statulų gamyba buvo seniai sustojusi, sunaikinta ekosistema, vargiai galima buvo surasti medį.

Statulas iškirsdavo iš vulkaninės medžiagos čia esančiame kraterio karjere, kur apie 300 nebaigtų statulų. Panaudodavo paprastus kaltus iš bazalto, po to pervilkdavo per akmenų nuobiryną žemyn į pakrantę ir 12 km keliu išilgai pakrantės. Gamindavo apie metus. Gamyba ir transportavimas reikalavo grandiozinių resursų ir grubios darbo jėgos suderinamumo. Staulos simbolizavo mirusius tautiečius ir buvo susijusios su atitinkamais ritualais, kad sugotų gyvuosius.

Iš pradžių buvo galvojama kad vilkimui panaudodavo medžio rąstus ir dėl to iškirto visus medžius. Bet po to įsitikino, kad statulų apačia padaryta taip, kad galima būtų 5 – 6 laipsniais svirduliuojant nuo šono ant šono pervilkti virvių ir darnios, ritminės ritualinės veiklos pagalba (dainuojant). Tokiu būdu transportavimas buvo panašus į staulos ėjimą, ką patvirtina pasakojimai.
Kol kas neaišku kodėl kelyje mestos statulos guli veidu į žemę.

Tai dėl ko įvyko bendruomenės krizė ?

Pasirodo, kad po 1000 metų kai įsikėlė čia pirmieji žmonės ir 200 metų prieš pasirodant europiečiams – apie 16 a. salos gyventojai tapo savo civilizacijos ir pažeistos ekologinės pusiausvyros aukomis. Tuo laiku dėl žemės erozijos ir susiformavusios krizės teko gentims kovoti viena prieš kitą už likusius resursus. Neliko medienos, kad galima būtų pagaminti kanojas bei išplaukti ir gentys liko izoliuotos nuo likusio pasaulio. Netgi žvejyba tapo problematiška. Trūko maisto. Persikėlė iš kaimų į požeminines slėptuves – į sutvirtintą sienomis urvų labirintą, susiformavusį senai užgesusių ugnikalnių lavos tekėjimo kelyje. Tikėtina kad gentys tapo kanibalais. Yra likusios į skeletus panašių medinių 15 – 16 a. statulėlių, atspindinčių tų laikų krizę.

Vietiniai gyventojai vis tik bandė pakeisti situaciją.
Buvo sukurtas žmogaus-paukščio kultas, sprendžiantis resursų paskirstymą. Susirinkdavo kariai ir organizuodavo labai pavojingas, mirtinas varžybas dėl salos valdymo. Ritualas buvo susijęs su atsiustomis dievo iš rojaus juodosiomis žuvėdromis. Reikėjo pradžioje nusileisti 300 m aukščio pavojingiausia ola iki vandenyno pakrantės, po to praplaukti ant mažo nendrių ryšulio 1,5 km vandenynu. Buvo pilna ryklių trasoje iki kitos nedidelės salos. Kadangi žuvėdrų kiaušiniai simbolizavo žemės derlingumą ir valdžią, jie turėdavo surasti jį, įrišti į skepetą ant galvos ir tuoj pat leisis tuo pačiu pavojingu keliu atgal. Pirmasis atnešęs kiaušinį bei jo gentis gaudavo teisę valdyti salos resursus ir likusią bendruomenę. Jis tapdavo žmogumi-paukščiu metams, iki sekančio kiaušinių dėjimo laikotarpio.
Nors dar neviskas aišku, bet šis kultas nors per vėlai, bet padėjo išgyventi. Privertė peržiūrėti gyvenimo prioritetus. O senolių kultas buvo pamirštas.

Ir dar. Anksčiau buvo galvota, kad statulos simbolizuodavo mirties kultą. Tyrimai parodė, kad jos anksčiau turėjo pagamintas iš koralų akis. Tokiu būdu dabar statulos (moajai) atgija kitoje šviesoje.

Ši istorija turėtų pasitarnauti ir šiuolaikinei civilizacijai, kad gamtos ištekliai nėra begaliniai ir rojaus sąlygos bei savo klaidų ignoravimas gali atsigręžti neigiama puse ateityje ar ateities kartoms.

Zagadki.Istorii.Velikany.ostrova.Paskhi.2011