Velykų salos istorija

Velykų sala arba Rapanujis – unikali vietovė, pats toliausias nuo kitų vietovių žemės lopinėlis. Jos istorija labai unikali ir garsėja egzotiniais kultais bei akmeninėmis statulomis – moajais , kurių aukštis nuo 2 iki 20 m ir svoris iki 80 t. Tos statulos buvo gaminamos kelis šimtus metų ir pagaminta apie 900.

Pirmieji gyventojai buvo Polineziečiai iš Taičio  ir Markizų salų, bėgantys nuo apgyvendintų ir kovojančių dėl pragyvenimui tinkančios žemės tautiečių. Jie buvo patyrę jūreiviai, atrado Naująją Zelandiją  pietuose ir Havajus  šiaurėje, sugebėjo be žemėlapių ir kompasų jausti egzistuojančias salų žemes pagal orų ir vandenyno srovių pasikeitimus, pagal paukščių ir žvaigždžių judėjimą. Jie 5 m.e.a. kanojomis per kelis mėn. atkeliavo apie 2,5 tūkst. km iki Velykų salos ieškodami geresnių pragyvenimo sąlygų. Matyt ši vieta jiems buvo kaip rojus. Nuostabi augalija, derlinga žemė, daug gėlavandenių ežerų, žuvų. Šimtmečiais čia vystėsi izoliuota civilizacija ir 14 a. jau gyveno apie 20 tūkst. žmonių.

Vėliau viskas pasikeitė. 1722 m atvykę Olandų  keliautojai rado degraduojančią bendruomenę, esančią ant alkanos mirties slenksčio, gyvenančią tarp nugriuvusių statulų. Dėl kokios tai priežasties anksčiau klestėjusi Rapanujos gentis nusirito iki išnykimo ribos. Gyventojų skaičius tapo mažiau 2000. Statulų gamyba buvo seniai sustojusi, sunaikinta ekosistema, vargiai galima buvo surasti medį.

Statulas iškirsdavo iš vulkaninės medžiagos čia esančiame kraterio karjere, kur apie 300 nebaigtų statulų. Panaudodavo paprastus kaltus iš bazalto, po to pervilkdavo per akmenų nuobiryną žemyn į pakrantę ir 12 km keliu išilgai pakrantės. Gamindavo apie metus. Gamyba ir transportavimas reikalavo grandiozinių resursų ir grubios darbo jėgos suderinamumo. Staulos simbolizavo mirusius tautiečius ir buvo susijusios su atitinkamais ritualais, kad sugotų gyvuosius.

Iš pradžių buvo galvojama kad vilkimui panaudodavo medžio rąstus ir dėl to iškirto visus medžius. Bet po to įsitikino, kad statulų apačia padaryta taip, kad galima būtų 5 – 6 laipsniais svirduliuojant nuo šono ant šono pervilkti virvių ir darnios, ritminės ritualinės veiklos pagalba (dainuojant). Tokiu būdu transportavimas buvo panašus į staulos ėjimą, ką patvirtina pasakojimai.
Kol kas neaišku kodėl kelyje mestos statulos guli veidu į žemę.

Tai dėl ko įvyko bendruomenės krizė ?

Pasirodo, kad po 1000 metų kai įsikėlė čia pirmieji žmonės ir 200 metų prieš pasirodant europiečiams – apie 16 a. salos gyventojai tapo savo civilizacijos ir pažeistos ekologinės pusiausvyros aukomis. Tuo laiku dėl žemės erozijos ir susiformavusios krizės teko gentims kovoti viena prieš kitą už likusius resursus. Neliko medienos, kad galima būtų pagaminti kanojas bei išplaukti ir gentys liko izoliuotos nuo likusio pasaulio. Netgi žvejyba tapo problematiška. Trūko maisto. Persikėlė iš kaimų į požeminines slėptuves – į sutvirtintą sienomis urvų labirintą, susiformavusį senai užgesusių ugnikalnių lavos tekėjimo kelyje. Tikėtina kad gentys tapo kanibalais. Yra likusios į skeletus panašių medinių 15 – 16 a. statulėlių, atspindinčių tų laikų krizę.

Vietiniai gyventojai vis tik bandė pakeisti situaciją.
Buvo sukurtas žmogaus-paukščio kultas, sprendžiantis resursų paskirstymą. Susirinkdavo kariai ir organizuodavo labai pavojingas, mirtinas varžybas dėl salos valdymo. Ritualas buvo susijęs su atsiustomis dievo iš rojaus juodosiomis žuvėdromis. Reikėjo pradžioje nusileisti 300 m aukščio pavojingiausia ola iki vandenyno pakrantės, po to praplaukti ant mažo nendrių ryšulio 1,5 km vandenynu. Buvo pilna ryklių trasoje iki kitos nedidelės salos. Kadangi žuvėdrų kiaušiniai simbolizavo žemės derlingumą ir valdžią, jie turėdavo surasti jį, įrišti į skepetą ant galvos ir tuoj pat leisis tuo pačiu pavojingu keliu atgal. Pirmasis atnešęs kiaušinį bei jo gentis gaudavo teisę valdyti salos resursus ir likusią bendruomenę. Jis tapdavo žmogumi-paukščiu metams, iki sekančio kiaušinių dėjimo laikotarpio.
Nors dar neviskas aišku, bet šis kultas nors per vėlai, bet padėjo išgyventi. Privertė peržiūrėti gyvenimo prioritetus. O senolių kultas buvo pamirštas.

Ir dar. Anksčiau buvo galvota, kad statulos simbolizuodavo mirties kultą. Tyrimai parodė, kad jos anksčiau turėjo pagamintas iš koralų akis. Tokiu būdu dabar statulos (moajai) atgija kitoje šviesoje.

Ši istorija turėtų pasitarnauti ir šiuolaikinei civilizacijai, kad gamtos ištekliai nėra begaliniai ir rojaus sąlygos bei savo klaidų ignoravimas gali atsigręžti neigiama puse ateityje ar ateities kartoms.

Zagadki.Istorii.Velikany.ostrova.Paskhi.2011

Didžiausi senovės monolitai

Gizoje randasi ne tik piramidės, kurios suformuotos iš 2-3 tonų akmeninių blokų. Šalia yra slėnio šventovė, kurios sienose yra net iki 200 tonų akmeninių blokų. Tokiems grandioziniams blokams reikalingi atitinkamo didumo įrankiai. Tų įrankių pėdsakai, įdėmiau ieškant gali būti aptikti. Specialistai sako, kad buvo panaudoti 15 m diametro pjūklai. Deja oficialioji archeologija apie tai nutyli.
Trys patys didžiausi 1000 tonų monolitiniai blokai randasi Livano Baalbeke  – Jupiterio šventykloje. Šalia esančioje akmens skaldykloje randasi 1200 tonų nepanaudotas blokas. Tuo tarpu tais laikais nebuvo plieno, domkratų, ratų – tik grubi darbo jėga ir virvės.
Yra intriguojantys aprašymai kaip tokie blokai galėjo būti pernešami į statybos vietą. Viename iš jų blokai buvo padengiami kokia tai balta substancija ir kokios tai technologijos pagalba perstumdavo kelis metrus. O pakelti sugebėdavo ko gero įveikiant gravitacines jėgas levitacijos pagalba.

Zagadki.Istorii.Zvezdnie.kolesnici. 2011

daugiau apie megalitus
Megalitas vikipedijoje

Biblija apie Ezechielį ir skraid. aparatus

Aprašymą apie skraidančius aparatus galima rasti ir biblijoje. Joje pasakojama apie Dievo sosto vežimą, kuris nusileido iš dangaus priešais išsigandusį Ezechielį. Dievas davė jam nurodymus ir jis tapo pranašu. Taip pat jam buvo liepta savo knygoje  smulkiai išmatuoti ir aprašyti įrengimą. Tas aprašymas užėmė net 40 lapų.

1970 metų pradžioje vienas iš NASA mokslininkų Josef F. Blumrich nusprendė išsiaiškinti, ar Ezechielio matymai – tai kosminis aparatas ir 1974 m rezultate parašė knygą. Jo skaičiavimais nusileidimo aparatas buvo 63 tonų svorio ir variklių galingumas – 70 tūkst. arklio jėgų.
Po poros metų vokiečių inžinierius nubraižė brėžinius pagal Ezechielio knygos 2 dalies aprašymą. Į šią su atviru viršumi šventovę įdealiai tilpo Blumrich apskaičiuotas aparatas, nors jie nežinojo apie viens kito skaičiavimo ir projektavimo darbus.
Panašias idėjas ir senųjų raštų traktavimus paprasčiau paneigti, nei rasti aiškius patvirtinimus. Oficialusis mokslas dažnai taip ir daro. Jei nerandami papildomi įrodymai traktavimų ir idėjų patvirtinimai, dar nereiškia kad taip negalėjo būti.

Zagadki.Istorii.Zvezdnie.kolesnici. 2011
Chariots of the Gods? Unsolved Mysteries of the Past

Senovės “oro linijos“

Įvairių pasaulio vietų architektūros stilių panašumas ir senovės kultūrų mitologija liudija kad seniausiais laikais egzistavo susisiekimo ir prekybos keliai. Kaip su dabartinėmis oro linijomis, taip ir senovėje įvairiose pasaulio strateginėse vietose buvo statomi statiniai ir aikštelės skraidantiems objektams kaip pvz. vimanams . Ar pvz. Naskos linijos galėjo būti pakilimo-nusileidimo juostomis.

Pirmieji Mezoamerikos  miestai pietryčių Meksikoje archeologų tarpe kelia ypatingą domėjimąsi. NSO entuziastai sieja šią vietą su vimanais .

Legendos apie keliones oru taip pat aptinkamos Afrikos ir Artimųjų Rytų senovės civilizacijų rankraščiuose.
Pagal 2 m.e.a. Etiopų šventojo rašto “Kebra Nagast“  (knyga apie karalių šlovę), karalienė Saba  gavo dovanų  iš Izraelio karaliaus Saliamono  skraidantį kilimą (taip buvo vadinamos skraidančios mašinos).
Saliamonas skraidydavo su juo Artimuosiuose Rytuose, kur plokščiakalniai pavadinti Saliamono kalnais ir turi patogias vimanų nutupimo aikšteles. Garsusis Rerichas tyrinėjantis 1920 metais centrinę Aziją ir Tibetą, tvirtino kad pas tibetiečius yra padavimas apie Saliamoną, apsilankiusį ant skraidančio aparato. Dar “Kebra Nagast“ yra teigiama kad Saliamonas panaudojo šį skraidantį aparatą pasaulio žemėlapių sudarymui. Štai iš kur galėjo kilti senieji žemėlapiai, kurie netgi su Antarktida. Neatitikimai šiuolaikiniams, gali atsispindėti dėl tų laikų ledynmečio.

Zagadki.Istorii.Zvezdnie.kolesnici. 2011

Technologijos senuose Indijos raštuose

Centrinė Indija. Senosios indų gyvenvietės aptinkamos 11 tūkst.m. senumo. Indijoje buvo rasti seniausieji įrašai apie senąsias technologijas. 6 tūkst.m.pr.m.e. sanskrito (panaši į lietuvių) tekstuose detaliai aprašyti įspūdingi reaktyviniai skraidantys aparatai – vimanai , nuo kurių drambliai panikuodami išsibėgiodavo ir augalų šiukšlės išsibarstydavo į visas puses.

Traktate Vymaanika-Shaastra  aprašytos medžiagos, iš kurių padaryti įvairūs aparatai, aprašyti varikliai,  elektra, giroskopai , gyvsidabris, apranga, maistas ir net skraidančių aparatų ginklai, valdymas. Yra aprašyta valdymo mintimis technologija, kurią dar tik ruošiasi šiuolaikiniai kariškiai panaudoti. Gyvsidabris – įpatinga medžiaga. Tai metalas, skystis, laidininkas. Aprašyta kad giroskopo su gyvsidabriu pagalba galima išgauti levitacijos efektą, t.y. antigravitaciją.

Zagadki.Istorii.Zvezdnie.kolesnici. 2011