#03 – Paskutiniosios teismo dienos scenarijus

1961 metų spalis. Bombonešis TU-95 skrenda link Šiaurės ledinuotojo vandenyno. Skraidinama didžiausia pasaulyje 50 megatonų galingumo bomba (3000 kartų daugiau negu Hirosimos), pavadinimu Ivanas  (rusiškai Царь бомба ). Majoras Andrej Durnovcev to meto šaltojo karo įkarštyje buvo atsakingas už atliekamą ginklo bandymą. Grybo debesis pakilo virš 60 km, smūgio banga tris kartus apjuosė Žemės rūtulį.
Tais laikais atominių ginklų kiekis pasaulyje siekė virš 70 000.
Dabar yra daug mažiau, tačiau vis tik yra tūkstančiai amerikoniškų ir rusiškų raketų, kurias galima paleisti mygtuko paspaudimu. Šis arsenalas tūkstančius kartų viršija Antrojo Pasaulinio Karo arsenalą kur buvo 15 mln žmonių aukų.
Galima pagalvoti, kad sprogimo jėga ir radiacija yra pagrindinis atominio karo pavojus. Tačiau rimčiausios pasekmės bus kitur. Analogiškos Saulės dalelytei bombos žybsnis sukels tokį gaisrą ir juodus debesis, kurie po poros savaičių uždengs visai žemei saulę, atšaldys 30 laipsnių klimatą ir suformuos pasaulinę branduolinę žiemą . Išnyks maisto produktai ir ir žmonija išmirs nuo alkio, kaip analogiškomis sąlygomis nukritus meteoritui, 65 mln metų atgal išmirė dinozaurai  nuo analogiškos rūšies apokalipsinių veiksnių.
Šaltasis karas baigėsi devyniasdešimtųjų metų pradžioje, tačiau pasaulyje konfliktai tęsiasi ir žmonija neapsaugota nuo branduolinio karo. O techninis progresas leis sukurti dar galingesnius ginklus. Be to atsiras naujos technologijos, pvz nanotechnologija, kurių pagalba ateityje gali būti sukurtas netgi nematomas mirtinas ginklas. Deja žmonių tarpe vis dar pasitaiko maniakų ir teroristų, sukeliančių mirtinus pavojus.

Pirmasis pasulinis karas buvo chemikų karas su nuodingomis dujomis.
Antrasisi pasulinis karas davė atominę bombą.
Koks trečiasis pasulinis karas gali būti – kol kas niekas nežino.
Tačiau koks būtų ketvirtasis pasaulinis karas pilnai prognozuojama – karas grįžus į pirmykštę civilizacijos būseną, karas su akmenimis ir lazdomis.

Žr. kitus šios serijos straipsnius.
10 Ways to End the World 2011

#05 – Fizikiniai eksperimentai

3 savaitės iki numetant bombas ant Hirosimos  Naujosios Meksikos valstijos  dykumoje buvo pirmąjį kartą išbandytas naujasis atominis ginklas, nors nebuvo iki galo žinomas jos veiksmingumas. Dar 1942 metais  fizikas Edward Teller  tikino, kad sprogimas, dėka sužadintos grandininės reakcijos gali iššaukti visos atmosferos uždegimą. Buvo pavesta apskaičiuoti tokio rezultato galimybę. Iki galo išsiaiškinta nebuvo, bet bandymai vis tik buvo įvykdyti. Šiandien aišku, kad tai neįmanoma. Bet įdomu kiek reikia būti įsitikinusiam savo skaičiavimais, kad galima būtų surizikuoti visos žmonijos ateitimi ?

Šiandien mokslininkai atlieka kitokius fizikinius eksperimentus. Šalia Ženevos, Cern gyvenvietėje  jie pastatė didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą, kad atlikti beprecedenčio energijos dydžio eksperimentus. 27 km ilgio apskritame tunelyje grandioziniai magnetai panaudojami protonų pagreitinimui beveik iki šviesos greičio. Susidūrimo metu susiformuoja naujos dalelės, kurių pagalba mokslininkai tikisi išsiaiškinti visatos sandarą.

2010.03.30 pasiektas rekordas ir prasidėjo nauja era elementarių dalelių ir teorinėje fizikoje. Bet yra mokslininkų, kurie mano, kad tokie eksperimentai gali iššaukti pasaulio pabaigą ir kreipiasi į visuomenę, kad būtų sustabdyti eksperimentai, kol nebus išsiaiškinta jų rizikos tikimybė. Fizikai patį didžiausią dėmesi privalo kreipti į galimas eksperimentų pasekmes ir žaisti kruopščiai bei atsakingai. Vokiečių profesorius Otto Lesler tvirtina, kad tuomet atiktas eksperimentas buvo rizikingas. Energija padidinta keturis kartus. Buvo keli scenarijai, pagal kuriuos 8% tikimybė kad per kelis metus Žemė galėjo kolapsuoti į kelių centimetrų dydį dėl ištrūkusios iš magnetinių gniaužtų ir nukeliavusios į Žemės centrą juodosios skylės. Kol kas šis eksperimentas parodė, kad susidūrimo energija nėra tokia didelė, bet technika vystosi septinmyliais žingsniais. Jau dabar planuojamas padidinimas 2 ar tris kartus. Ir gali būti pasiektas juodosios skylės rezultatas, kuris iki šiol nėra pakankamai išstudijuotas. Skaitoma, kad kiekvienoje galaktikoje randasi didžiūlės juodosios skylės, dėl ko susikoncentravusios žvaigždės sukasi aplink jas ir nenukrenta. O žvaigždės, kai jose pasibaigia kuras taip pat kolapsuoja į vidutinio dydžio juodasias skyles. Bet teoriškai juodoji skylė gali būti be galo maža ir gali būti sukurta Ženevoje. Būtent tai ir bandoma padaryti, tikintis suvaldyti procesą ir atrasti kažką nauja. Tkimasi kad pavojaus nėra, nes juodosios skylės senai gamtoje egzistuoja.
Tačiau dar bus daugybė fizikinių eksperimentų siekiančių įveikti gamtos jėgas, dėl to negalima atmesti tokio pavojaus ir jis užima 5 vietą tarp 10 pasaulio pabaigos scenarijų .

Žr. kitus šios serijos straipsnius.
10 Ways to End the World 2011